Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė: „man atrodo, kad daug kur yra dingusi žmogaus atsakomybė už tai, ką jis daro, ir drauge už tai, kaip jis rašo, kaip jis kalba“.
Kasmet rugsėjo 8–ąją UNESCO iniciatyva yra švenčiama Tarptautinė raštingumo diena, kad būtų prisiminti ir pagerbti visi, atnešusieji pasauliui raštingumą, ir mokytojai, kurie dabar moko kitus.
Rugsėjo 8–ąją švenčia gimtadienį ir viena iš lietuvių kalbos mokytojų – Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė.
Jos mokslinių interesų ratas – etnolingvistika, sociolingvistika, lietuvių kalbos etiketo raida, dalyko didaktika, dialektologija – labai didelis, o studentams dėstomų dalykų – dar didesnis: lietuvių kalbos akcentologija, fonetika, lietuvių raštų kalbos istorija, retorika, lietuvių kalbos etiketas, kalbos etiketo sociolingvistika, bendrinė lietuvių kalba, universitetinė kalbos didaktika...
Tad ir klausiame profesorės Giedrės Čepaitienės:
– Kas, jūsų nuomone, yra raštingas žmogus?
– Atsakyti nelengva. Kas yra raštingas žmogus, buvo visiems aišku tais laikais, kai dar buvo beraščių – iš viso nemokančių nei skaityti, nei rašyti. Gal dabar tokių nėra arba beveik nėra, nors išgirdusi apie mokyklas nelankančius vaikus imi abejoti, ar tokių nebėra. Matyt, drauge su civilizacija daugeliui dalykų kyla reikalavimai, kyla reikalavimai ir sau patiems.
Turime visai kitą kontekstą, kai dabar kalbame apie raštingus ir beraščius: jau norėtume, kad raštingas žmogus mokėtų raiškiai reikšti savo mintis, kad pirmiausia turėtų tų minčių, kad toji raiška būtų ir taisyklinga. Tačiau pastaraisiais metais, man atrodo, į daug ką pradėjome numoti ranka.
Lygiai taip, kaip sakome, kad valdžios žmonės prastai atlieka savo pareigas, ne visai taip, kaip iš jų tikisi visuomenė, taip ir patys sau galėtume pasakyti, kad mes ne visada atliekame savo pareigas.
Man atrodo, kad daug kur yra dingusi žmogaus atsakomybė už tai, ką jis daro, ir drauge už tai, kaip jis rašo, kaip jis kalba.
Yra labai pasikeitusios vidinės nuostatos: žmogus prarado atskaitos taškus. Tai mane visuomenės gyvenime labiausiai jaudina, labai neramu dėl to.
Su studentais dirbdama stengiuosi kelti jų ambicijas, nes manau, kad žmogus turi sau kelti tam tikrus tikslus. Todėl ir kalbėjimo – gražaus ar taisyklingo – tikslas yra pagarba savo tautai ir savo kalbai.
Kita vertus, kai kalbame apie raštingumą, tai dabar dažniausiai kalbame apie kompiuterinį raštingumą, apie gebėjimą naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis. Žinoma, tai yra svarbu – šiandieninis žmogus sunkiai be to įsivaizduojamas. Tačiau jei viską suvesime vien tik į techniką, kur yra įvairiausių programų, galinčių ištaisyti mūsų klaidas, parinkti tinkamus žodžius, pats žmogus visai nieko nedarys, tik pasikliaus technika. Bet įsivaizduokite, kas bus, kai vieną dieną dings elektra. Kas tada liks iš žmogaus, iš jo gyvenimo? Ką jis sugebės padaryti?
Kompiuteris turėtų būti tik priemonė, padedanti, paspartinanti, palengvinanti gyvenimą, bet nepakeičianti tavęs paties, tavo esmės.
– Jūs naudojatės kompiuteriu ar rašote ranka?
– Oi, ranka jau beveik ne – tik retkarčiais parašau artimiesiems laišką. Šiaip darbo reikalais viską darau kompiuteriu, nes taip jau daug patogiau.
– Ir visada rašote tik lietuviškai?
– Niekada kitaip – tik lietuviškai. Net ir siųsdama žinutes telefonu niekada nevartoju jokių šveplų ženklų. Net kai kas nors parašo kitaip (labai retai taip būna), tai man nepatogu būna dėl to žmogaus – galvoju: kodėl šitaip, juk rašyti taip, kaip mokėsi, yra daug paprasčiau. Truputėlį žeidžia tas aplaidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, atmestinumas.
– Sakoma, kad tarpukaryje baigusieji pradines mokyklas rašė dailiau, taisyklingiau nei dabar baigę vidurines mokyklas. Tai tiesa?
– Yra tekę vartyti anų laikų gimnazijų ir progimnazijų mokinių įvairių užrašų, albumėlių. Iš tiesų galima pasigėrėti jų ir rašymo kultūra, ir tvarkinga rašysena.
Sunku pasakyti, kaip, kokias būdais smetoniška mokykla, neturėdama specialiai parengtų pedagogų, turėdama milžiniškas klases (pradžios mokyklos klasėje būdavo 60 mokinių, o kartais ir dvi klasės vienoje patalpoje), sugebėjo to išmokyti. Bet sugebėjo. Ir ne tik bendrojo raštingumo, bet ir apskritai duoti gyvenimo supratimo pagrindus. Kai pašneki su to laiko pradžios mokyklas baigusiais žmonėmis, pamatai, kaip jie išmano istoriją, geografiją, ir pasirodo, kad jie visa tai atsinešė iš pradžios mokyklos.
Ar taip tose mokyklose buvo įdomu, ar taip svarbu ten buvo tam, dažniausiai kaimo, vaikui, ne daug ką mačiusiam vaikui?
O gal dabar, kai jau viskas televizoriaus ekrane, kai apskritai virtualus pasaulis labai aktyvus, jau nebeatskiriama, kas svarbu, kas nesvarbu, juk bet kada gali į internetą įlįsti, pasižiūrėti ir pačiam sau to nekaupti. Viskas kažkaip labai paviršiumi praslysta – nebelieka esmių.
– Kokie dabar studentai, gimnazijas baigę?
– Chmmm... baigę tai gimnazijas... Bet gerai būtų, jei jie gebėtų tiek, kiek pradžios mokyklą baigę smetoniški žmonės.
Vienu tarpu situacija truputėlį buvo pasikeitusi – studentai ambicingesni buvo. O dabar jau keleri metai pastebimas infantilumas. Didelis infantilumas: nesiorientuoja, ko nori iš gyvenimo ir, žinoma, ką tam gyvenimui duoti, nesiorientuoja. Studentas tiesiog plaukia: jis baigė, jis įstojo, jis studijuoja... Bet kodėl tai daro ir ką po to veiks, tokių klausimų sau pats nekelia.
Anksčiau buvo truputėlį kitaip – lyg ir galvodavo, kas man iš to, o dabar kažkodėl svarbu praslysti, svarbu baigti.
Nežinau, gal tik aš su tokiais žmonėmis susiduriu.
– O studentų darbai, kompiuteriais parašyti, kokie?
– Ir kompiuterinio raštingumo jiems trūksta, ir bendro raštingumo. Aš paprastai stengiuosi studentų ambicijas žadinti, todėl paprastai juokiuosi: kuris darbdavys norės mažaraščio darbuotojo...
Nėra prievarta pasiekiamų rezultatų, pats žmogus turi turėti ambicijų pasiekti rezultatų.
Tie studentai, kurie siekia, manau, ir pasiekia.
Nors kartais nesiekia dėl to, kad net savo problemų, savo raštingumo problemų, tikrosios padėties nežino. Kai su jais pasišneki, po truputį, po truputį kažkaip kilstelėji.
Negalima sakyti, kad situacija yra beviltiška – paprasčiausiai studentai ateina dar labai vaikiški, neatsakingi už save.
O gal žmogus sensti ir nebesupranti, nebematai kitos pusės – juk ne būtinai žmogus turi būti visapusiškas, gal kitoje situacijoje jis visai kitoks.
– Akivaizdu, kad skurdesnis tampa ir žmonių žodynas...
– Gyvenimo tempas, aktualijos, žmonių specializacijos dabar tokios – viskas eina labai greitai siaura vaga. Vaga – ir siaura, ir negili, ir nerodo tų posūkių, kur atsiveria nauji vaizdai, kuriems papasakoti reikia raiškos.
Štai mūsų kaimiškoji literatūra tokia raiški, nes sukurta žmonių, kurie matė, kad rugio daigas kalasi raudonas, o ne žalias, girdėjo, kad kiekvieno paukščio vis kitoks čiulbėjimas. O dabar, kai viskas kompiuterio ar televizoriaus ekrane, net vaizdo nebereikia atpasakoti – viskas pateikta, nereikia apie tai kalbėti, nebereikia ieškoti tikslesnio žodžio.
Čia ir yra grėsmė: daug mūsų vaizdingos leksikos nueina į antrąjį planą. Juk kai išgirsti žmogų, kalbantį gražiai, mokantį pažaisti žodžių skambesiais ar jų reikšmėmis, tai išsyk patraukia dėmesį: o, kažkas originalaus, nepaprasto – turi žmogus žodžio skonį burnoje. Bet, deja, ne visiems mums tai duota.
– Kalbos šiukšlės, žargonai, prastakalbė – tai ligos, kuriomis kiekviena karta turi persirgti?
– Manyčiau. Kai bendrauju su studentais (dėstau ir lietuvių kalbos kultūrą ne tik lituanistams), tai ir sakau, kad jaunas žmogus turi tiesiog jausti, kur kaip tinka kalbėti – tai kaip mokėti kelias kalbas, kelis kodus. Būtų keista, jei studentai savo vakarėliuose pradėtų kalbėtis tarpusavyje taip, kaip jie kalbasi su profesūra.
Tačiau jei žmogus nesupranta, kad visuomenėje egzistuoja keli kalbos kodai, keli kalbėjimo būdai, tai jau didelė bėda. Jei žmogus, kalbantis prastakalbe, žargonu, tampa dideliu viršininku ir šitaip prabyla, tai kaip turi jaustis jo kultūringi pavaldiniai arba kiti žmonės, su kuriais jam vis tiek tenka susitikti?
Kartais būna ir labai prasčiokiškos kalbėsenos – galūnių nutraukimų, žodžių vėlimo burnoje ir visokių kitokių dalykų. Tenka kone į ausį pasakyti apie tai ir žmogus nustemba: niekada man niekas to nėra sakęs.
Kad žmogus augtų, jis turi žinoti ir savo trūkumus. Tiesiog reikia jam padėti – geranoriškai apie tai pasakyti.
Geranoriškumo reikia bet kur. Apskritai, man atrodo, visai mūsų visuomenei reikia pozityvo, malonaus požiūrio vienam į kitą. Jei tu kaimynui nusišypsai, o jis – tau, tai ir diena gražesnė...
– O kada jūs supratote esanti raštingas žmogus?
– Aš augau ganėtinai kultūringoje aplinkoje – mano tėveliai mokytojai. Mūsų namuose buvo labai daug skaitoma ir buvo skaitoma garsiai: kai moterys dirbo, tėvelis skaitė, vėliau mes, vaikai, skaitydavome, o tėvai dirbdavo. Visą laiką šalia buvo knyga.
Buvo šalia ir močiučių, ir tetų – vaizdingos ir gražios kalbos pavyzdžių. Turėjau labai geras lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, žmones, kuriuos mylėjau ir dabar tebemyliu jau išėjusius.
Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu lietuvių kalbos mokytoja, ir nieko kita nenorėjau gyvenime. Tai mano buvo didžiausia svajonė. Tai, kai žmogus visą gyvenimą gyveni svajone, pasakyti, kada ji išsipildė, labai sunku.