Lietuvių išeivijos pėdsakais po Braziliją sekioję tautiečiai žiūrovams pristato filmą. Tai įspūdžių, meninių vaizdų ir faktinių duomenų junginys, kurio kūrimą autoriai vadina tiesiog džiazu.
Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto direktorius istorikas Egidijus Aleksandravičius ekspedicijos Brazilijoje elementus galėtų pavadinti ir labai sudėtingais terminais – vizualinės kultūros, istorinės antropologijos ir kultūros istorijos.
„Vis dėlto džiazas yra tinkamesnis pavadinimas. Žinoma, jis pasiteisins, jei mūsų kūrinys kam nors patiks ir atrodys prasmingas, o ne šiaip bus priimtas kaip truputėlį trenktų vyrų bastymasis nežinia kur ir kalbėjimas nežinia ko", – šypsojosi vienas filmo kūrėjų E.Aleksandravičius.
Praėjusį rudenį istorikas su savo bičiuliu kino menininku Henriku Gulbinu ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku Kęstu Pikūnu buvo išvykęs į ekspediciją po egzotiškąją Braziliją, kurioje rinko duomenis apie čia kadaise gyvenusius lietuvių misionierius bei išsibarsčiusias lietuvių emigrantų bendruomenes.
Mėnesį keliavo, patyrė netikėtumų, filmavo, fiksavo ir antropologiškai tiksliai, ir meniškai, kalbino vietos gyventojus, rinko senus negatyvus ir kartu su režisieriumi Vaidu Reivyčiu viską sudėjo į šešių dalių dokumentinį filmą „Lietuvių pasaulio žemėlapiai: Brazilija„, kurį nuo rytojaus šeštadieniais ir sekmadieniais matys „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai.
Šiame kontekste žodį „džiazas“ istorikas pritaikė neatsitiktinai. Jam filmo kūrybinis procesas, kaip ir šis muzikos stilius, - mažiausiai disciplinuotas, tačiau reikalaujantis didžiausio įsiklausymo, atsidavimo, jautrumo kito vaizduotei.
Kiekvienam kelionės dalyviui rūpėjo savi interesai. E.Aleksandravičius – išeivijos tyrinėtojas, K.Pikūnas – pasaulio jaunimo telkėjas, o H.Gulbinas – profesionalus menininkas.
„Jis jautraus menininko akimis grojo pagrindine styga. Tiesa, kartais tekdavo jį kaip už skverno laikyti, kai filmuodavo ilgą interviu su blogai lietuviškai kalbančiu žmogumi, kurį sunku ir išgirsti, ir suprasti", – aiškino E.Aleksandravičius, kuriam teko šnekėti su garsiausiu Amazonijos indėnų kalbų ir antropologijos žinovu 88 metų kunigu Kazimieru Jurgiu Bėkšta, kurio kalboje maišėsi lietuvių, portugalų ir indėnų kalbų dialektai.
Dar vienas filmo akcentų – lietuviška daina „Kur tas šaltinėlis“, suskambusi Amazonijos juodaodžio lūpose. Kunigo ir gydytojo Aleksandro Bendoraičio misijos metu XX a. antrojoje pusėje užaugęs ir advokato specialybę įgijęs Porto Veljo miesto gyventojas lietuvius apibūdino kaip didelės širdies žmones.
Išeivijos tyrinėtojas E. Aleksandravičius tikisi, kad filmas padės lietuviams jaukiau jaustis pasaulyje.
„Esame judrioji tauta. Mūsų įkalinimas į siaurus rėmus yra baudžiavinio kaimo ir sovietinių suvaržymų padarinys. Namą išardė, o mes vis tiek stovime vietoje. Šis prisirišimas nekvepia tikruoju patriotiškumu, kuriam iš tikrųjų bastymasis po pasaulį nekenkia", – kalbėjo istorikas.
