Dar būdama laimingai ištekėjusi, Edita Mildažytė kažkada interviu metu nuojautos vedama tarstelėjo, jog 50-metį sutiks viena. Šie žodžiai tapo pranašiški, kuomet 2016-aisiais moteris neteko savo vyro Gintauto Vyšniausko. Nors po jo mirties jau praėjo daugiau nei dveji metai, apie netektį kalbėti viešai Edita Mildažytė vengia: „Bet kokie mano prisiminimai labai žeidžia kažką kitą ir tai, kad aš prisimenu viešai, kažkam sukelia skausmą, – atviravo E. Mildažytė. – O kada man pačiai kils noras kalbėti? Na, mūsų gyvenimas buvo spalvingas. Aš neseniai bandžiau ieškoti nuotraukų, tai albumų yra pridėtos pilnos knygų lentynos, bet kol kas aš nenoriu grįžti ir man to nereikia.“
Tačiau artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui Edita Mildažytė leido sau pamąstyti apie šalį, kurioje užaugo ir subrendo kaip asmenybė: „Aš manau, kad Lietuvai pirmiausia reikia psichoterapeuto, kaip psichikos traumą patyrusiam žmogui. Ir pirmiausia reikia sužinoti diagnozę mums patiems ir pripažinti sau, kad esam potrauminė visuomenė“, – kalbėjo žurnalistė.
„Reikia išmokti paprasto dalyko – klysti, nekaltinti savęs ir nekaltinti kitų. Ir suprasti, kad jeigu padarei klaidą, reikia arba ją ištaisyti, arba kokiu nors būdu iš jos išsisukti, bet negyventi visą gyvenimą toje klaidoje. Juk visi mes jų darom. Niekas nenugyvena gyvenimo be klaidų ir niekas nenugyvena tobulo gyvenimo. Taigi, užtenka norėti to tobulo gyvenimo. Mes visi tiesiog gyvenam. Nueinam nuo gimimo iki mirties. Taškas. Ir toje atkarpoje reikia stengtis kiek galima daugiau džiaugsmo patirti pačiam ir kiek galima daugiau jo suteikt kitiems.“
