Arčiausiai moters kūno esantys drabužiai visais laikais atrodė gundomai ir paslaptingai. Tiesa, kadaise jų buvo gerokai daugiau nei dabar.
Grožio aukos
Dar prieš šimtą metų dėl mados moterys sprausdavosi į korsetą. Šiandien jau beveik pamiršta ši garderobo dalis buvo privaloma ištisus 600 metų.
Korsetas buvo kietas kaip ortopedinis gaminys: su metalo ir kaulinių plokštelių intarpais, banginių ūsais. Merginos kūnas šioms grožio replėms būdavo ruošiamas jau nuo 14 metų: taliją sujuosdavo taip, kad krūtinės ląsta negalėtų normaliai vystytis. Apatiniams šonkauliams suartėjus, nuo 18 metų buvo galima segėti korsetus. Jie nevaržė tik valstiečių ir žemųjų visuomenės sluoksnių moterų.
XIX a. pabaigoje, kai atsirado rentgeno aparatas, iš jo nuotraukų paaiškėjo, kad dėl nuolat dėvimo korseto deformuojami ne tik šonkauliai, bet ir moters vidaus organai. Korsetas ir anksčiau turėjo priešininkų, tačiau dabar jų itin padaugėjo. Aišku, deklaruoti susirūpinimą dėl moterų sveikatos vyrus skatino ir egoizmas.
Eidama į meilės pasimatymus, moteris vesdavosi ir kambarinę. Be jos negalėdavo nei suknelės nusivilkti (beje, suknelė būdavo net 15 cm siauresnė už kūno apimtį), nei korseto atsisegti. Suknelė turėdavo apie 60 kabliukų, korsetas – mažiausiai 20 perlamutrinių sagučių. Plieninis korseto segimas buvo iš geriausio plieno.
Iš proto varė šiugždesys
Praėjusių amžių moterys dėvėjo iki 20 apatinių baltinių dalių. Apatinis sijonas, kelnaitės, korsetas, korsetinė liemenė, apatinis nėrinių sijonas, apatinis sijonas iš taftos, apatinis sijonas šiugždėjimui. Moteriški apatiniai buvo puošiami ne mažiau už viršutinius drabužius. Daugybė nėrinių, siuvinėjimų, šifono, batisto, muslino, atlaso kaspinų, perkištų per specialias skylutes. Blondinės dėvėjo švelniai rausvus kaspinus, raudonplaukės – šviesiai žalius. Praėjusio amžiaus pradžioje po krinolinu buvo matyti nėriniais apsiūtos kelnaitės. Vakarinių tualetų kelnaites siūdavo su dviem klešnėmis.
Šiugždėjimas pasigirsdavo vaikštant, kai stipriai iškrakmolytas nėrinių pasijonis susiliesdavo su pasijoniu iš taftos. Šie apatiniai sijonai taip pat būdavo pašlakstomi kvepalais. Kai moteris įeidavo, pasigirsdavo paslaptingas šiugždėjimas, švysčiodavo apatinių sijonų nėriniai, pasklisdavo malonus kvepalų šleifas. Vyrus tai varydavo iš proto.
Tuo momentu, kai moteris, leisdamasi nuo verandos arba lipdama iš karietos, truputį pasikeldavo sijonus, galima buvo išvysti žavingą kojytę ir 10 cm puikių kojinių...
Šilkinės kojinės suteikė drąsos
Tobulėjant tekstilės pramonei, beveik prieš šimtą metų buvo pradėtos gaminti šilkinės kojinės. Plonos ir dailios šviesiai pilkos, šviesiai rausvos, perlų spalvos (kūno spalva gana ilgai laikyta nepadoria) kojinės buvo neįtikėtinai brangios. Jos moterims suteikė drąsos, paskatino kojas atidengti iki kelių.
Antrojo pasaulinio karo metais šilkinės kojinės įgijo aukso vertę. JAV vyriausybė kreipėsi į moteris su prašymu atiduoti savo kojines, kad iš jų būtų galima pasiūti apvalkalus patrankoms. Moterys pakluso kvietimui raudodamos, tarsi būtų atsisakiusios dalelę savęs. Norėdamos nuslėpti kojų nuogumą, moterys ant blauzdų cheminiu pieštuku nusibrėždavo siūles, tarsi būtų su šilkinėmis kojinėmis. Po karo vėl pradėjus jų gamybą, pardavimas buvo ribojamas, buvo galima įsigyti ne daugiau kaip po vieną porą.
Netrukus buvo pradėtos gaminti ir žaibiškai paplito nailoninės kojinės. Jų populiarumą lėmė ne tik mažesnė kaina, bet ir išvaizda – oda po permatomu audiniu ypač gundė.
1968 metais pradėjus gaminti pėdkelnes, kojinėms buvo iškilęs rimtas pavojus. Vis dėlto išskirtinėmis progomis, norėdamos atrodyti seksualiai, moterys ir šiandien nedvejodamos renkasi kojines.
Parengė Asta Bendoraitė
