Drabužio etiketė – tarsi kriptograma. Ją iššifravę galite sužinoti daug įdomių dalykėlių. Galbūt net tokių, dėl kurių rūbo iškart atsisakysite.
Kur vilna, o kur nelabai
Tiesą sakant, studijuoti etiketes gana nuobodu ir šio proceso nemėgstu. Visada šventai žiūriu tik į pirmąsias eilutes – į audinio sudėtį ir tik todėl, kad privengiu sintetikos. Pirmosios eilutės jau seniai yra mano alfa ir omega, todėl naiviai maniau, kad visi ten rašomi slaptažodžiai man žinomi. Kaip niekur nieko galėjau paaiškinti, kad new wool – tai audinys, kuriame vilna naudojama pirmą kartą, kad ten jos ne mažiau nei 25 procentai, o sudėtyje – tik vienas kitoks pluoštas. O jei parašyta pure new wool – vadinasi, vilnelė šimtaprocentinė. Nekėlė įtarimų ir tokie užrašai medvilnių apdarų etiketėse, kaip easy care arba non iron. Žinojau, kad tai nelabai ekologiška eilutė – medvilnė stipriai apdorota chemikalais, bet užtat ji turi puikų pliusą – nesilamdys.
Su kuo valgomas ramie
Neseniai aptikau simpatišką palaidinukę iš keisto audinio – ramie. Nė trupučio neįsivaizdavau, su kuo tas ramie valgomas, o juo labiau, kaip bus dėvimas. Tiesą sakant, to nežinojo niekas – netgi pardavėjos. Skyriaus vedėja ir atsitiktinė pirkėja taip pat gūžčiojo pečiais – jos apskritai nenutuokė, ar tai natūralus, ar sintetinis pluoštas. Taip gražiosios palaidinukės ir neįsigijau. Labiausiai mane gąsdino sudėtingai užlygintos klostės, kurios rūbui suteikė visą žavesį – išskalbus buitiniu lygintuvu suformuoti tokias pat būtų tikra katastrofa. O gal tos ramie klostelės apskritai taps nekontroliuojamos?
Beveik šilkas, tik pigiau
Tik vėliau išsiaiškinau, kas tas ramie. Pasirodo, šis audinys naudojamas nuo senų senovės ir labiau žinomas kaip Kinijos žolė. Nenuostabu, kad mes jo nežinome, bet po intensyvios kiniškų prekių invazijos, matyt, sužinosime daug ką. Paaiškėjo, jog ramie – ne šiaip koks niekalas, o vienas tvirčiausių augalinių pluoštų. Nuostabiai sugeria drėgmę, todėl puikiai tinka vasarą. Natūralus jis yra itin prabangus – minkštas, baltas ir žvilgus, niekuo ne prastesnis už šilką. Užtat ir priežiūra nepaprasta: skalbti reikia kaip jautriausią mezginį – rankomis vėsiame vandenyje, negręžti, netampyti, džiovinti horizontaliai ištiesus. Sulyginti klostėmis namuose – praktiškai beviltiška. Nebent gamintojai tą ramie sumaišo su medvilne ar sintetika – tada jis ne toks švelnus ir minkštas.
Kas natūralu, o kas – ne
Kaip iš terminų etiketėje suprasti, kas natūralu, o kas – ne? Na, čia jau tiesiog reikia rinkti žinias – jei jomis nepasinaudosite, tai bent pardavėjas apšviesite. Be jau minėtų mažiau žinomų pavadinimų aptarsime dar keletą.
Angoros vilna. Joje visada daug kitos rūšies pluošto, nes Angoros triušio vilna labai minkšta ir be galo nepatvari.
Modalas. Specialiai apdorota celiuliozė (t.y. mediena), savybėmis panaši į medvilnę, minkštu, tarsi aksominiu paviršiumi. Modalas yra dirbtinis audinys, bet vis dėlto ne sintetinis, kaip ir lengva, bet nelabai tvirta, besitampanti viskozė – ši cheminiu būdu taip pat išgaunama iš celiuliozės. Iš medienos, pasitelkus rūgštis, gaunami ir acetatiniai bei trecitatiniai audiniai.
Chemija ir nieko daugiau
Nepatraukliausi yra sintetiniai audiniai. Tai poliesteris, poliamidas, polipropileris, elastanas, akrilinas... Beje, nenustebkite, jei ant grynai sintetinių drabužių rasite ekologinę „gėlelę“ – tai reiškia, kad panaudojus sudėtingas technologijas, šie pluoštai savo savybėmis tapo panašūs į gamtinius. Na, gal tai ir labai pažangu, bet kažkodėl vis tiek nepatrauklu. Ne veltui visi higienos puslapiai siūlo atsisakyti sintetinių apatinių drabužių. Liesdamiesi prie kūno, jie sukelia keistas chemines reakcijas. Pavyzdžiui, tamprusis elastanas, veikiamas prakaito, sukietėja. Jei palaikysite tokį drabužėlį kurį laiką neskalbtą – išeis keista, baisoka, nevaldoma masė. Užtat sintetinio ir natūralaus pluošto mišiniai – visai patrauklūs. Drabužiai ploni, lengvi, nedirgina odos ir nesilamdo, juos lengva skalbti. Pats sau ekspertas
Jei nelabai tikite etiketės skelbiama teisybe, yra senas ir tikras būdas patikrinti: padekite siūlelį. Taip užsakomus audinius ligi šiol tikrina ne vienas dizaineris. Jei smirda kaip svilinama kiaulė – vilna. Jei užsiliepsnoja lyg popierius – medvilnė. Jei susisuka į kamuoliuką – drabužėlis sintetinis. Jeigu kvapas mišrus, greičiausiai ir audinys mišrus, bet nebūkite labai įtarūs – bent jau europinėse etiketėse dažniausiai rašoma tiesa. Nors Valstybinė ne maisto produktų inspekcija kažkada yra aptikusi meluojančius lenkus – šimtaprocentinėje medvilnėje jos buvo tik 40 procentų. Bet šiuo metu didžiausią polinkį meluoti dėl audinio sudėties turi kinai. Arba jei parašys tiesą, tai bent natūralaus pluošto drabužį susiūs pigiausiais sintetiniais siūlais – o lyginant ar virinant jie ims ir išsilydys.
Kas neparašyta etiketėje
Dar viena įdomi etiketės eilutė – drabužio priežiūra. Čia galioja bendra taisyklė – nuorodos visada kiek per siauros. Įdomesni audiniai – kaip nauji reiškiniai, kol pats neišbandai, jokiomis etiketėmis negalima visiškai pasikliauti. Paprastutis pavyzdys – taip pat ne itin plačiai žinomas audinys denimas. Tai storokas, tankus medvilninis audinys, iš kurio japonai labai mėgsta siūti džinsus. Ant etiketės – džinsų priežiūrai įprasti ženkliukai. Jie nemeluoja, tiesiog gamintojas neturi vietos litanijoms surašyti – kad denimas skalbiamas gali trauktis, blukti, kad gali nudažyti kitus drabužius. Arba akrilanas, kad ir pačios naujausios rūšies, siaubingai greitai sugeria kvapus, todėl jį niurkyti vandenyje reikės kasdien. Dar minėtinas velvetas, kurį tiesiog būtina skalbti išverstą – kitaip jis visas aplips nežinia iš kur atsiradusiais pūkeliais.
Švelnumo niekada nebus per daug
Iš esmės priežiūros kriptogramos yra labai išsamios. Esu girdėjęs, kad žmonės, vadovaudamiesi etikečių nuorodomis, yra rankomis skalbę net odines striukes – ir nieko, tik teko papildomai purkšti specialia priemone, kad nesimatytų vandens dėmių. Tiesa, man panašaus žygdarbio pakartoti nepavyko – zomšos plaukeliai po išbandymo vandeniu kažkaip nepatraukliai susiplojo, o šukuojami šepečiu niekaip nenorėjo virsti į vieną pusę. Apskritai bendra taisyklė yra tokia – darykite, kaip liepta etiketėje, tik dar švelniau. Bus vėsesnis vanduo – mažiau bluks audinys. Vietoj švelnaus skalbiklio naudosite šampūną – vilna bus minkštesnė. Jei leista apdarus džiovinti džiovintuvu, ištraukite drabužius dar drėgnokus – bus ne tokie „iškepę“. Tokiai švelnumo koncepcijai pritaria ir Asta Mechino, „United Colors of Benetton“ savininkė. „Pati baltus rūbus (net jei ant jų nurodyta valyti tik cheminiu būdu) beveik visuomet skalbiu, nes po valymo jie pagelsta. Švelnus skystas skalbiklis, vėsus vanduo suteikia geresnį efektą. Tiesiog gamintojai apsidrausdami nurodo griežtesnes sąlygas, tačiau jie, žinoma, teisūs. Švelnesnė priežiūra labiau saugo rūbą.“
Nestandartinis standartas
Europietiškų drabužių dydžiai ir šalis nurodomi lentelėje, bet standartas standartui nelygu. Vokiečių gaminami drabužiai beveik visada vienu dydžiu didesni. Pavyzdžiui, jei matuositės ką nors iš „Buddelei“, garantuotai teks rinktis vienu, o gal net dviem dydžiais mažesnį apdarą. Italų modeliai kiek pamažinti, todėl jei jūsų dydis S, greičiausiai puikiai tiks M. Danų produkcija neretai irgi mažesnė – tarkime, „Aprangos“ platinamas danų ženklas „Sixty“ paprastai pamažintas dydžiu. Užtat daugelis prancūzų apdarų puikiausiai atitinka mūsiškius standartus. Ispanų dydžiai labai „plaukioja“. Ne veltui praeitais metais į šį reikalą nusprendė įsikišti vyriausybė – ji įpareigojo mados namus dydžius standartizuoti. Amerikietiška skalė gana marga – apatiniame trikotaže mūsiškiai dažnai skęsta, o ir viršutiniai drabužiai svyruoja nuo visiškai atitinkančių iki dviem dydžiais per didelių. Kinų dydžių lentelė apskritai siauroka, stambesnė moteris jų drabužių gali ir neprisitaikyti.
Komercija prieš ideologiją
Paskutinė įdomi eilutė – šalis gamintoja. Jei etiketėje parašyta, kad pagaminta Italijoje, tai ar taip ir yra? Na, čia vis dar tebegalioja Trojos arklio principas – jei gamintojams apsimoka perparduoti savo prekes užsienio partneriams, jie taip ir padaro. O šie ant prekių jau kabina savas etiketes. Atsimenate prieš keletą metų nuskambėjusias istorijas, kai lietuviai, prisipirkę madingų drabužių užsienyje, netrukus pastebėdavo, jog dalis jų siūta Utenos trikotažo? Tiesa, jei įmonė savo produkciją užsako pasiūti kitoje šalyje, ji turėtų tą šalį nurodyti. Tarkime, Gianfranco Ferre – made in China. Ar dėl to tas Ferre tampa mažiau Ferre – vis dėlto didelis klausimas. Gal europietiškai rasistinis, o gal jau vien retorinis. Juk prieš stichinę nelaimę nepapūsi. Bet mes galime guostis tuo, kad brangi prekė, pagaminta Kinijoje, tikriausia vis dėlto bus geresnė nei pigi iš Vokietijos.
Irena KAMIČAITIENĖ
