Vis dažniau mūsų žiniasklaidoje galime išgirsti keistokai lietuviškai skambančią sąvoką − „pasyvusis namas“. Šis apibrėžimas, kaip vertinys, trumpas ir patogus − kilęs iš vokiečių kalbos „pasiv haus“ ar anglų kalbos „passive house“ terminų. Daugelyje pasaulio šalių toks namas vadinamas labai įvairiai. Galbūt lietuvių kalba geriau būtų sakyti „pasyviosios energijos namas“, − čia žodį galėtų tarti kalbininkai.
Pasyvaus namo šildymo sistemos nebūtina jungti prie šiluminių tinklų ar dujotiekio. Tai tikras „žaliasis namas“, iš kurio į aplinką išsiskiria neįtikėtinai maži kiekiai anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei teršalų. Palyginti su sovietiniais daugiabučiais, pasyvusis namas kvadratiniam metrui šildomo ploto sunaudoja apie 10 kartų mažiau energijos. Paskaičiuota, kad pasaulyje būsto poreikiams patenkinti suvartojama 40 proc. visos energijos, pastatai išskiria 50 proc. anglies dvideginio. Ar galite įsivaizduoti, kokį ekologinį efektą suteiktų masiškai statomi ar atnaujinami tokie energetiškai veiksmingi pasyvieji namai?
Taupus namas gali būti ir iš šiaudų
Pagal vokišką standartą, pasyviojo namo energijos sąnaudos, skirtos šildyti, neturi viršyti 15 kWh vienam kvadratiniam metrui šildomo ploto per metus. Jei būtų deginamos dujos, tai atitiktų 1,5 kub. m. Pridėjus vandens šildymo, apšvietimo, buities prietaisų elektros sąnaudas, turėtų susidaryti ne daugiau 40−60 kWh/kv. m per metus.
Pagal švedišką standartą, sąnaudos, skirtos šildyti, taip pat būtų panašios, o suminė sunaudota energija Pietų Švedijai būtų iki 45 kWh/kv.m, Šiaurės Švedijai − iki 55 kWh/kv. m per metus. Norint suvartoti tiek mažai, būtina pirkti elektrą taupančius šviestuvus, ne žemesnės kaip A klasės buities prietaisus. Žmogiškasis faktorius taupant energiją čia taip pat labai svarbus.
Sąvoka „pasyvusis namas“ nereiškia tam tikros statybos technologijos, nes nesvarbu, kokia yra namo konstrukcija. Iš šiaudų pastatytas namas taip pat gali būti pasyvusis. Nesvarbu ir kokios pastatas paskirties. Tai siekiamybė, principas, apibrėžtas mažų energijos sąnaudų standartais, kuriuos nustato valstybės, atsižvelgdamos į savo klimatą.
„Žaliasis“ sujudimas Europoje
Europos Sąjunga rengia direktyvą, pagal kurią nuo 2016 metų turėtų rekomenduoti visiems naujiems pastatams pasyviojo namo standartą ir taip svariai prisidėti prie šiltnamio efekto sumažinimo. Įdomu tai, kad keletas Austrijos regionų nusprendė taikyti šį standartą jau dabar.
Kai kurios Europos šalys turi pasyviųjų namų institutus, sertifikavimo įstaigas ir specialias kompiuterines programas, padedančias suskaičiuoti projektuojamų ar testuojamų pastatų energetinius rodiklius. Mūsų šalyje tai galėtų atlikti Statybinės produkcijos sertifikavimo centras (SPSC), sertifikuojantis pastatų energetinį naudingumą, tačiau dar neturime patvirtinto lietuviško pasyviųjų namų standarto.
Techniniai rodikliai aukščiausi, bet pasiekiami
Pasyvusis namas turi būti suprojektuotas labai kruopščiai, − ir architektūrinė, ir inžinerinės dalys. Tokiam namui labai svarbu gauti kuo daugiau saulės šilumos pro langus ir kuo mažiau jos išleisti pro atitvaras. Šiluminiu požiūriu idealu, jei visi namo langai orientuoti į pietus, nes per šiaurinius langus šiluma tik prarandama. Tai iššūkis architektui, nes reikia sugalvoti, kaip apsaugoti namą nuo perkaitimo karštuoju metų laiku, kaip užtikrinti gerą patalpų apšvietimą. Pageidautinas kuo paprastesnis ir kompaktiškesnis namo tūris. Sienose, stoge, grindų virš rūsio ar grunto konstrukcijose turi būti kuo mažiau šalčio tiltų. Garo ir vėjo izoliacija atitvarose turi būti nepertraukiama. Pasyviajam namui keliami labai aukšti sandarumo reikalavimai. Pavyzdžiui, pagal vokišką standartą, bandant 50 Pa slėgiu, gali būti tik 0,6 oro pasikeitimo per valandą. Namo sandarumas taip bandomas neatlikus galutinės vidaus apdailos, kad statybininkai galėtų užtaisyti likusius plyšius.
Sienų šilumos laidumo rodiklis U turėtų būti iki 0,13 W/kv.m K, stogo − 0,10 W/kv.m K, grindų ant grunto − 0,15 W/kv. m K, langų ir durų – 0,8 W/kv. m K. Tokį rodiklį gali pasiekti tik geri trijų stiklų langai su storu ir šiltu langų rėmu − mediniu arba plastikiniu.
Pasyviojo namo inžinerinės sistemos sudėtingos tik iš pirmo žvilgsnio. Būtina technologinė jo šerdis − gerai mums pažįstama rekuperacijos sistema. Labai sandariame name žmonių iškvėpti, buityje susidarę vandens garai ir anglies dvideginis sunkiai skverbiasi per atitvaras, todėl šaltuoju metų laiku būtina priverstinė ventiliacija. Tiekdamas šviežią orą, šilumokaitis (rekuperatorius) jį pašildo iš patalpų ištraukiamu oru, taip grąžindamas į namą iki 85 proc. šiluminės energijos. Daugumoje pasyviųjų namų nedidelis papildomas šildytuvas (kaloriferis) montuojamas taip pat rekuperacijos sistemoje. Itin šaltomis dienomis jis prišildo patalpas iki reikiamos temperatūros. Pasyvųjį namą galima statyti ko gero bet kur. Vienintelė sąlyga − reikia prisijungti prie elektros tinklo.
Pasyvūs namai yra energetiškai saugūs. Visai nešildomas toks namas, lauke esant 15 laipsnių šalčio, atvėsta tik apie 1 laipsnį per parą. Tokiems atvejams galima numatyti papildomų įrenginių, pavyzdžiui, krosnelių ar židinių, saulės (PV) elementų ar mažų vėjo jėgainių elektrai gaminti.
Apžiūrėti įgyvendinti projektai
Vokietijoje ir Austrijoje pasyvieji namai pradėti statyti praėjusio dešimtmečio pabaigoje, Skandinavijoje − nuo 2000 metų. Pavyzdžiui, Švedijoje 2008 m. pradžioje buvo 200, 2009 metais– jau apie 800 tokių namų. Lietuvoje pastaruoju metu susidomėjimas tokiais namais labai padidėjo. Jau pastatytas pirmasis namas, projektuojami ir statomi keli kiti namai, daugiausia vienbučiai. Taigi atsiliekame lyg ir nedaug, tačiau įdirbis ir galimybės gerokai skiriasi. Skandinavai ėmėsi plačios daugiabučių namų statybos ir atnaujinimo pagal pasyviojo namo standartą programos. Ir pradėjo nuo socialinio būsto ir butų, kuriuos valstybė nuomoja gyventojams.
Tiesiog statomas ar atnaujinamas visas bendros architektūros kvartalas, sutvarkoma aplinka. Taip užtikrinamos mažesnės statybos sąnaudos, kompleksiški sprendimai − viskas pagal darniosios plėtros (angl. sustainable development) principus. Ir visada tokių statybų organizatoriai bei architektai siekia įtraukti bendruomenes į projektavimo procesą. Tuo galėjome įsitikinti su kolegomis architektais ir ekologais mokomojoje kelionėje po Suomiją ir Švediją, organizuotoje Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje (NORDEN). Per kelionę Brogardene šalia Geteborgo atnaujinamų tipinių 300 butų kvartale pirmiausia aplankėme visiškai įrengtą pavyzdinį butą, kuris rodomas būsimiems kvartalo gyventojams.
Santūri architektūra
Skandinaviškų pasyviųjų namų architektūra paprasta, bet darni ir išbaigta. Architektūrinės detalės puikiai suprojektuotos galvojant ir apie estetiką, ir apie ilgaamžiškumą ir, žinoma, apie šiluminį namo efektyvumą. Skandinavams svarbu, kaip žmogus jaučiasi būdamas tarp pastatų, todėl didžiulį dėmesį skiria, kad būtų gerai įrengta teritorija. Jei lygintume su Vokietija ir Austrija, Švedijoje ir Suomijoje statoma daugiau mažaaukščių medinio karkaso pasyviųjų namų. Toks statybos būdas racionaliausias pasyviajam namui, nes yra pigesnis, siena išeina plonesnė, per visą storį ją užpildant šiltinamąja medžiaga. Beje, Vikki miestelyje Helsinkyje matėme namus, kurie apšiltinti šiaudais. Daugiaaukščių pasyviųjų naujų namų konstrukcija − gelžbetonio karkasas, užpildytas storu mineralinės vatos sluoksniu. Taip statomas Hamnhuset rajonas Geteborge, buvusių laivų statyklų rajone. Puikiai įrengta aplinka, jachtų prieplauka ir jokių žymių, kad čia būta pramoninės teritorijos. Po namais įrengti garažai, kuriuos pašildo iš rekuperacijos sistemos išmetamas oras.
Atnaujinti apsimoka
Gali kilti klausimas − ar įmanoma ir nenuostolinga atnaujinti senosios statybos namus, siekiant pasyviojo namo standartų? Juk toli gražu ne visi pastatai teisingai orientuoti pagal saulę, sudėtinga apšiltinti rūsius. Švedijos Passivhuscentrum ekspertas Andersas Kyrkanderis teigia, kad dalies senų daugiabučių atnaujinti neapsimoka, tačiau didesnę dalį tikrai galima. Nors atnaujinimo sąnaudos didelės, tokie namai dažniausiai pastatyti patraukliose gyventi vietose, arti gyvenviečių centrų, nereikia iškeldinti gyventojų.
Pasyviojo namo idėjai – šviesi ateitis
Skandinavų „žalioji savimonė“ labai stipri. Pavyzdžiui, minėtame Hamnhuset rajone suskaičiavau septynių šiukšlių rūšių konteinerius vieną šalia kito! Ir nė vienos ant grindinio numestos šiukšlelės. Šilumai gaminti švedai jau seniai naudoja biodujų jėgaines. Jie turi ambicingą planą uždaryti visas savo atomines elektrines ir naudoti vien atsinaujinančius energijos šaltinius.
Mes, lietuviai, atvirkščiai, planuojame statyti atominę elektrinę. Mums dar sunku apsiprasti, kad medinis karkasinis namas nė kiek ne blogesnis už mūrinį. Daugelis užsakovų, kuriems rodžiau savo pasyviojo karkasinio namo projektą, klausė: „O kodėl ne mūrinis?“ Todėl, kad mišką galima vėl užauginti, o išdegtos plytos į molį nebepaversi.
Pasyvusis namas yra vienas ekologiško mąstymo pavyzdžių. Lietuvoje dar labai trūksta patirties jį projektuojant ir statant. Žengiame pirmuosius žingsnius. Remiamės pirmųjų entuziastų bandymais ir neturime valstybės palaikymo. Tačiau turime iš ko mokytis. Manau, kad postūmis pasyviųjų namų statybos srityje Lietuvoje galėtų įvykti, pradėjus statyti ir atnaujinti daugiabučius, ypač ištisais kvartalais. Skeptikai sakys: krizė, investicijų trūkumas. Tačiau lazda turi du galus. Krizės sąlygomis geriausių statybininkų darbo kaina įkandama. O statant pasyviuosius namus, lemiamas veiksnys yra darbų kokybė. Jei pastatas nesandarus, nepadės ir metro storio siena. Pasyvusis namas yra vertas savo kainos. Beje, skirtingais duomenimis, pasyviojo namo statybos kaina, palyginti su tradiciniu, didesnė vos keliais procentais. Pradinę investiciją kokybiškam projektui, geresniam apšiltinimui ir rekuperacijos sistemai per kelis metus atperka labai mažos energijos sąnaudos. Nebereikia brangios šildymo sistemos ir katilo. Pasyvusis namas − tai gera investicija taupiesiems šiandien ir ateinančioms kartoms rytoj.
