Cameros Obscuros (lot. tamsi patalpa, erdvė, kamera) temos atsiradimas menininko kūryboje susijęs su erdvės pavaizdavimu plokštumoje, trimačio pasaulio buvimu dvimatėje plokštumoje.
„Atrodytų, visa tai savaime suprantama ir nekelia ypatingos problemos, ypač šiais monitorių laikais, bet iš esmės tai yra metafizinis klausimas. Kokiu būdu dailininkas gali pavaizduoti trimatį pasaulį plokštumoje? Reikalingos geometrinės erdvės sistemos, perspektyvų matematinės teorijos, o jos visokios: visiems įprasta – tolstant mažėjantys objektai, atvirkštinė, aksonometrinė ir kt. XVIII a., lygiagrečiai su Camera Obscura, atsirado Trompe-l’oeil natiurmortų tapybos principas.
Artėjanti klasicizmo, Apšvietos epocha stengėsi visą pasaulį įsprausti į aiškią trimatę kubo erdvę. Atrodo, linijinė, į vieną tašką susibėgančių linijų perspektyva galutinai įsigalėjo. Bet realistiniuose natiurmortuose ir miestų peizažuose pasislėpusios kirbėjo aksonometrijos ir atvirkštinės perspektyvos oazės“, – pasakoja A. Aliukas.
Kas yra Camera Obscura?
Autoriaus manymu, erdvės vaizdavimo kaip egzistencinio klausimo suformulavimą Lietuvos kultūroje žymi 1785-1786 m. Vilniuje gyvenęs dailininkas Pranciškus Smuglevičius ir jo sepija nupiešti Vilniaus miesto vaizdai. Juos kurdamas jis turbūt naudojo Camerą Obscurą – analoginio fotoaparato pirmtaką, kuomet visiškai užtemdytoje patalpoje pro mažą skylutę įsiskverbianti šviesa suprojektuoja apverstą vaizdą, dailininkams padėjusį perspektyviškai tiksliai į paveikslus perkelti sudėtingos konfigūracijos objektus.
„Camera Obscura buvo tų laikų „progreso“ manifestacija – mokslo pasiekimų panaudojimo dailės praktikoje simbolis, tikrojo „objektyvumo“ siekis, tam tikro demokratiškumo eksperimentas, kai atrodė, kad naujoji mašina gali atlikti dailininko funkciją, ir dailininku gali būti bet kas, kas įvaldo mašiną. Bet Camera Obscura turi ir dar kitą, gilesnę prasmę. Ji primena, kad be dailininko matomos aplinkos nėra kūrybos“, – sako A. Aliukas.
„Kad ir kokius „naujuosius pasaulius“ vaizduodamas, kūrėjas atsiremia į matomą-liečiamą aplinką, gyvena geometrijos – „žemės proporcijų ir tūrių“ – pasaulyje. Dailininkas pats yra Camera Obscura – pasaulį talpinantis ir perkuriantis padaras, savotiška alcheminė retorta, kurioje kondensuojasi visa tai, ką vadiname „kūryba“. Jis savyje talpina praeities ir dabarties vaizdus ir patirtis, taigi, bet kokio dailininko retrospektyvinė darbų paroda yra savotiška Camera Obscura“, – paaiškina autorius.
„GODÒ galerijos“ dviejų lygių patalpų erdvė taip pat atliepia Cameros Obscuros principus. Požemiuose (rūsio patalpose) sukoncentruoti piešiniai ir praeities kūriniai, savotiškos autoriaus ištakos. Sraigtiniai laiptai – lyg Cameros Obscuros akis (lot. okulus) perkelia ir perverčia praeities pasaulį į dabartį, atsiremia į „Miesto dangų“.
Ekspozicija „GODÒ galerijoje“ tampa dailininko autoportretu – dailininkas, prisimindamas P. Smuglevičių, mato save ir miestą, kuriame gyvena ir kurį nori suprasti.
„Manau, Cameros Obscuros tema yra įdomi savo neišsemiamais matymo rakursais; juos nagrinėjant, iš pažiūros nekomplikuota perspektyvos ir erdvės tema tampa neįprastų siužetų, žiūrovo vaizduotės ir metafizinių klausimų klodais“, – sako parodos autorius A. Aliukas.
Paroda vyks iki lapkričio 30 d.; parodos lankymas nemokamas (galerijos adresas: Malūnų g. 6A, Vilnius).
Apie autorių
Arturas Aliukas gimė 1961 m., šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 1979-1984 m. Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo sieninę tapybą (freską-mozaiką).
Nuo 1988 m. dalyvauja parodose, yra sukūręs sieninės tapybos interjeruose ir scenografijų teatro spektakliams.
Nuo 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklauso monumentalistų sekcijai. Vienas iš Slaptosios piešėjų draugijos organizatorių.
