Klaudija neslepia, kad menas jos gyvenime atsirado gan neplanuotai. Aktyviai užsiėmusi sportu ji paauglystėje nusprendė teptuką į rankas paimti dailės mokykloje, tačiau pastaroji daug pažadų neteikė.
„Kažkiek laiko dailės mokykloje pasimokiau ir išėjau, nes tai nebuvo tai, ko aš norėjau. Pagalvojau, kad gerai sekasi sportas, todėl ateitį siesiu su juo. Bet kartą bevažiuojant į Vilnių visi autobuso langai buvo užrasoję ir aš tiesiog pradėjau piešti ant jų. Ir tiesiog taip šmėstelėjo, kad save galiu išreikšti ne taip, kaip liepia, o taip, kaip noriu. Kai nufotografavau savo sukurtą piešinį, nuotrauka atrodė taip, kaip ir mano galvoje – tai man sukėlė ekstazę. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti – kadras, šviesos, spalvos... nuo to laiko mano ir fotografijos keliai neišsiskiria“, - šypsosi Klaudija.
„Negaliu nefotkinti“
Kas labiausiai veža jauną menininką? Ar tai nukritęs batas pakelėje, ar akį traukianti žmogaus išraiška veide, ar iš po debesų lendantys saulės spinduliai – pro bet kokį gerą kadrą praeiti tiesiog neįmanoma.
„Neieškau įkvėpimo, nes čia tarsi geroji bakterija. Negaliu nefotkinti. Eini gatve, sėdi namuose, važiuoji kažkur ir kai pamatai kažką, ko negali praleisti nenufotkinus, eini ir darai. Nes kitaip tas „gero kadro praradimas“ nuvilia, nes tai, atrodo, galėjo būti metų kadras. Visko išmokau pati, neteko eiti į kokius nors mokymus ar klausyti paskaitų“, - pasakoja pašnekovė.
Paklausus, į ką labiausiai patinka kreipti objektyvą, Klaudija nedvejoja: „Į vaikus! Nuoširdžios šypsenos ir žibančios akys – tai yra mano variklis fotografijoje.“
„Birželį atidarysių savo ketvirtą fotografijų parodą, piešinių neeksponuoju, nes vienu metu man juos tiesiog išpirko. Dabar šiek tiek rašau ir labai labai daug fotografuoju...“
Atrodo, su menu draugystę pradėjo nuo teptuko rankose. O kodėl būtent fotografija?
„Eini gatve ir matai žmones, detales, jų trūkumus, galbūt silpnybes, šypsenas, švytėjimus ir nusivylimus. Aš mintyse iškart susidėlioju vaizdą, kas ir kaip turi atrodyti, ką reiks koreguoti ir ko nereiks. Dažnai net nebijau pro šalį einančių žmonių sustabdyti, paprašyti praeiti dar kartą ar kažkur sustoti, kad galėčiau įgyvendinti savo matomą kadrą, kad jis būtų matomas ne tik man, bet ir kitiems.
Su urbanistika viskas lengviau, tau pastatai nerodys jokių emocijų. Todėl tai yra didelis darbas man kaip fotografei, kad pateikti nuotrauką kuri keltų kažkokius tai jausmus kitiems.“
Klaudijos nuotraukose galime matyti labai daug iškreivintų, juodai baltų vaizdų. Ji sako, kad juodai baltos nuotraukos ją be galo žavi, nes parodo, kad gyvenimas yra ne tik žavus ir lengvas, bet ir pažeria sunkumų.
„Juodai baltos fotografijos yra mano silpnybė ypač portretams. Man dažnai tai asocijuojasi su tamsiais ir šviesiais laikotarpiais žmonių gyvenimuose. Na, bet ne visos nuotraukos mano yra juodai baltos. Ne visada man tinka tai pačiai nuotraukai, atrodo kartais spalvos tam tikram kadrui yra būtinos.“
Atvirutės iš apleisto miesto
Kalbant apie iš Panevėžio kilusią merginą negalima nepaminėti, kad ji jau 3 kartus lankėsi Černobylyje ir sako norinti dar ten apsilankyti. Naujienų portalas tv3.lt anksčiau rašė, kad į Černobylį ji važiuoja, nes nenori būti tarp „normaliųjų“.
„Šarūno Jasiukevičiaus frazę „normalūs į Černobylį nevažiuoja“ man norėtųsi pakeisti žodžiais „normaliu būti neįdomu“. Visi, kurie ten lankosi yra ekstremalai, kurie gyvena taip, kaip jie nori. O visi kiti, kurie save vadina „normaliais“ gyvena pagal nerašytus visuomenės standartus, pagal kuriuos daug ko negali daryti. Aš nenoriu būti ribojama standartų“, – anksčiau sakė Klaudija.
Nors kai kurie pavadintų tai nutrūktgalvišku poelgiu, mergina lipo į šiandien nestabiliia atrodančią 50 aukštų namo radiolokacinę DUGA anteną, lankėsi vietose, kuriose radiacijos lygis dar nėra normalus.
„Užėjus matant tą vaizdą atrodo, kad visi viską paliko ir tiesiog išėjo. Ten netgi tokia ramybė – žmonių, mašinų, jokio chaoso nėra. Net buvau save pagavus mąstant, kad norėčiau čia gyventi, nes tas jausmas tikrai neapsakomas“,
Savo kelionės įspūdžius ji įamžino nuotraukose, kuriomis ji dabar puošia atvirukus. Nors ir nuotraukas taip skelbti gali būti pavojinga, mergina į tai moja ranka.
„Pavojinga ar ne, aš nebijau to. Manau, kad „černobylistai“ turi daugiau reikalų, nei gaudyti mane už kelis nusižengimus. Artėjo šventės ir pamaniau, kad labai gražu būtų tiems, kuriems noriu, padovanoti atvirutes su savomis nuotraukomis. Kadangi dauguma žmonių iš mano aplinkos yra tiesiog pamišę nuo mano istorijų apie Černobylį, tai pamaniau, kad tai pats tas būtų“, – sako mergina.
Apie raudonąją Ukrainos zoną ji kalba su užsidegimu ir sako, kad tai jos vienas iš tikslų:
„Į Černobylį dar tikrai nulėksiu, dar labai noriu į Japoniją.“
Būti pastebėtai yra nuostabus jausmas
Nors dabar ant Klaudijos kūno puikuojasi gausybė tatuiruočių, mergina sako, kad dar vis į kreivus žmonių žvilgsnius ji nekreipia dėmesio, o priešingai – į keistus žvilgsnius atsako šypsena.
„Yra įvairių atvejų, kai kimba dėl mano išvaizdos, dažniausiai „Maxima“ darbuotojos. Kitur daug kam patinka tai, kaip atrodau. Žmonės mielai gatvėj klausia kodėl darausi, fotkinasi ar prašo parašų. Močiutės ir saldainiais vaišina, ir žegnoja, bet mano reakcija yra visai paprasta – mane tai verčia šypsotis, ir nesvarbu ar tai piktas žmogus keikia mane, ar sužavėtas žavisi. Aš nesu kokia nors žvaigždė, man tik 20, bet pastebėtai būti ne tik dėl savo išvaizdos yra nuostabus jausmas.“
„Dar iš kelių tikslų tai išsitatuiruoti 90% kūno, parašyti knygą ir padaryti dar kelias parodas kurios mane pačia galėtų nustebinti. Ir neprarasti savęs, numesti tų tikslų, nes kas jei ne mes padarysim tai, ko norim“, – samprotauja ji.
Mergina apibendrina, kad be meno ji nežengtų nė žingsnio – toks svarbus jis yra. Be meno negalėtume atrasti skirtumų vienas tarp kito:
„Menas, kūryba man asocijuojasi su sunkiu gyvenimu. Išgirdus žodį „menas“ man akyse stovi vaizdas kai gatvės šaržuotojas paišo portretus kokiame nors miesto gimtadienyje ir už šaržą ima 5 litus. Nors pripažininkim, kad menininkams pasaulyje yra daug sunkiau gyventi, nes jie jį mato daug platesnį, detalesnį, melancholiškesnį, kartais baisų ir kreivą, bet jie tarytum yra šio pasaulio išsigelbėjimas. Nes jei ne menas, mes būtume sustatyti lygūs ir vienodi tarsi fabrikai.“
