Jau kone ketverius metus Panevėžyje kurianti dvidešimt aštuonerių dizainerė Kristina Narbutaitė ne veltui vadinama paltų karaliene. Jos rankų darbo išskirtinių formų, raštų ir faktūrų apdarai puošia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančias moteris.
Miestą atranda iš naujo
Gimusi ir augusi kūrybingoje aplinkoje K. Narbutaitė sako niekada nė negalvojusi, kad galėtų būti kuo nors kitu, nei yra dabar: nuo pat mažų dienų žinojo, jog taps drabužių kūrėja.
„Senelis buvo labai kūrybingas žmogus, močiutė puikiai dainuodavo, ausdavo, – pasakoja dizainerė. – Buvo laikas, kai mūsų šeima siuvo tautinius drabužius. Mama irgi nuolat siūdavo progines sukneles.“
Savo, kaip dizainerės, kelio pradžią gavusi dar gimtuosiuose namuose, K. Narbutaitė trejus metus studijavo aprangos dizainą Kauno kolegijoje. Tada panevėžietė jau tvirtai žinojo, kad vos tik baigusi mokslus kurti nenustos.
„Studijų metai buvo išties įspūdingi – ir ne tik įgytos patirties prasme“, – prisimena Kristina, kuriai buvo įdomu mokytis ten, kur mokėsi žymiausi Lietuvos dizaineriai, tokie kaip Egidijus Sidaras, Vida Simanavičiūtė, Juozas Statkevičius. Po studijų iš Laikinosios sostinės į Panevėžį grįžusi menininkė jau buvo nutarusi, kad čia įrengs savo dirbtuves, sukurs verslą. „Per ketverius metus aš tikrai padariau daug: investavau į savo veiklą, nemažai mokiausi, tobulinau įgūdžius, sutelkiau klientų būrį“, – nelengvą pradžią prisimena K. Narbutaitė.
Dabar dizainerė tikina jau nė neabejojanti, kad tik sunkiu darbu galima atrasti kelius į sėkmę: „Galiu daug ir ilgai dirbti, jei tik turiu tikslą.“ Panevėžyje gimusi ir augusi kūrėja gimtąjį miestą prisijaukino visai neseniai. Kristina atvirai sako, kad buvo toks laikas, kai norėjosi viską mesti ir pabėgti į Vilnių. Tačiau šį rudenį ištekėjusi už penkeriais metais vyresnio kompiuterių specialisto Tomo moteris persigalvojo: puikiai besiklostanti karjera ir šeiminis gyvenimas privertė K. Narbutaitę iš naujo atrasti gimtąjį miestą. Nors, kaip sako pati dizainerė, pažinti Panevėžį, atrasti visas jo spalvas dar tik mokosi.
„Buvo metas, kai labai daug dirbau – nesidomėjau, kas vyksta mieste, kokie žmonės gyvena, ir nuo jo atitolau, neįsileidau miesto į save“, – prisipažįsta moteris, šiandien jau tikrai žinanti, kad ir Panevėžyje gyvena daug veiklių, kūrybingų, mada besidominčių ir puikų stiliaus pojūtį turinčių žmonių. Vis dar dažnai sostinėje būnanti menininkė dabar jau įsitikinusi, jog ir čia yra ką veikti, su kuo bendrauti. „Šiandien nebenoriu persikelti gyventi ir dirbti į sostinę, nors didžioji dalis mano klientų yra būtent iš ten, – tikina Kristina. – Visos galimybės yra: galėčiau Vilniuje atidaryti saloną, įsirengti parduotuvę, bet... Nebenoriu.“
Jeigu dizainerė sumąstytų savo veiklą plėsti, perkelti į sostinę, tektų kažko atsisakyti. „Galbūt aukoti šeimą, – neslepia ji. – O aš to visai nenoriu. Mano kolegos ir klientai dažnai stebisi, kodėl aš vis dar čia – juk sostinėje darbas būtų produktyvesnis, klientų būtų daugiau. Tačiau man užtenka. Tie, kurie nori, patys atvažiuoja.“
Nemadinga mados kūrėja
Dar studijų metais Kristina apsisprendė sijonų ir marškinių nesiūti. „Viskas prasidėjo antrame kurse, – pasakoja. – Tada jau žinojau, kad siūsiu paltukų kolekciją atsiskaitomajam darbui. Man visada reikėjo daryti daugiau, sunkiau.“ Pirmuosius savomis rankomis sukurtus du paltus K. Narbutaitė sako padovanojusi mamai ir geriausiai draugei. Jos iki šiol juos nešioja. „Koks ilgas, bet kartu ir malonus buvo siuvimo procesas, – šypsosi Kristina. – Kiekviena detalė buvo itin svarbi.“ Dabar panevėžietė dizainerė savo paltų kolekcijų pristatymus rengia Vilniuje. Nors kartais pasvarsto, jog galbūt atėjo metas tai padaryti ir Panevėžyje.
Šiandien K. Narbutaitės paltai garsina dizainerę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Autorė sako, kad jos sukurti drabužiai keliauja į įvairias pasaulio šalis – Australiją, Daniją, Norvegiją, Angliją. Siekdama būti išskirtinė, panevėžietė savo kūriniuose naudoja specialią dekoravimo techniką, kruopščiai renkasi tik kokybiškus audinius, rankomis vilktas sagas... Bet madų menininkė tvirtina nesivaikanti. „Jei stebėtumėte mano kūrybos raidą, pamatytumėte, kad aš nekuriu madingų drabužių. Mados tendencijos yra tai, kas man mažiausiai rūpi“, – šypsosi Kristina, pati mielai dėvinti prieš kelerius metus sukurtą puspaltį. Ir sako, kad jos kūryboje jei ir prašvilpia koks mados vėjas, tai tik spalvotas.
„Vienintelis madingas dalykas, kuris gali būti, tai audinio spalva, – mano dizainerė. – Kita vertus, dauguma mano klientų yra praktiški, jie drabužį nori vilkėti ne vieną sezoną, todėl ir spalvas renkasi tinkančias, o ne madingas.“ Žinoma, priduria pašnekovė, tokiame versle visai atsiriboti nuo mados negali. „Tai, ką pristato audinių tiekėjai, tokias medžiagas ir turi, – paaiškina kodėl. – Bet man gerokai svarbiau stilius, ne mada.“
Būti madingam, Kristinos nuomone, dar nereiškia būti stilingam. Ji pati miesto gatvėse pasigenda įdomiau besirengiančių, stilingų žmonių. Dizainerė supranta, kad tik nedidelė dalis miestiečių turi galimybę rengtis brangiais drabužiais. „Natūralu – juk viskas priklauso nuo finansų: jei žmogus vos galą su galu suduria, jo apranga irgi yra atitinkama. Didelio pasirinkimo panevėžiečiai neturi – turgus ir kelios parduotuvės.“ Vis dėlto K. Narbutaitė įsitikinusi, kad savitą stilių susikurti įmanoma ir neturint daug pinigų. „Dėvėtų drabužių parduotuvės – puiki išeitis“, – Kristina neslepia ir pati ten kartais randanti įdomių drabužių.
Svajonių suknelė jau sukurta
K. Narbutaitė džiaugiasi, kad jos kurtus drabužius dabar įvertina ir vyras. Tomas, sako, paprastai būna pirmasis žmogus, pamatantis galutinį kūrybos rezultatą ir padedantis organizuoti jos darbų fotosesijas. Drabužių kūrėja šypsosi pasakodama, kad kai kuriuos drabužius mielai pasiuva net sutuoktiniui. Tačiau vienas svarbiausių siuvinių Kristinos gyvenime buvo jos vestuvinė suknelė. Rugsėjį tuoktuves atšokusi nuotaka prisipažįsta, jog sau kurtas apdaras kelia sentimentus, nes tai buvo suknelė, kurią visada norėjosi pasisiūti.
„Nemanau, kad buvau labai lengva nuotaka, – juokiasi prisiminusi, kiek dienų praleido svarstydama, kaip tas drabužis turėtų atrodyti. – Nenorėjau paprastos ar labai atviros suknelės.“ Paskui prie tos svarbiausios suknelės kiekvienos moters gyvenime dar porą savaičių triūsė siuvėjos. Smulkiais lapeliais ir karoliukais dekoruoto tiulio drabužis ilgomis peršviečiamomis rankovėmis ir šiandien kabo dizainerės spintoje. Buvo ne viena nuotaka, kuriai labai norėjosi pasipuošti šia vestuvine suknele, tačiau Kristina jos parduoti neketina. Nors, sako, savo kurtais drabužiais nuosavos spintos neužverčianti. „Neturiu vieno stiliaus: galiu vieną dieną būti labai elegantiška, o kitą – su apsmukusiom kelnėm“, – prisipažįsta dizainerė, vis dėlto mieliau vilkinti sukneles nei kelnes.
Viena, ko K. Narbutaitė tikrai niekada nesugalvosianti nusipirkti parduotuvėje, tai palto. „Kad ir kaip patiktų modelis, spalva ar medžiaga, palto nepirksiu – juk galiu pasisiūti! Mamai irgi to daryti neleidžiu“, – juokiasi Kristina, apskritai retai apsiperkanti parduotuvėse. „Mėgstu kitų autorių darbus – man malonu juos nešioti, – sau drabužius dizainerė renkasi neskubėdama, originalius ir išskirtinius. – Būtinai, kai nuvažiuoju į Vilnių, aplankau butikus, pasidomiu kolegų darbais, visada atrandu kažką įdomesnio. Bet su paltukais yra kitaip: nešioju tik savo!“
Džiaugsmas kurti laimingiems žmonėms
Paklausta, ką veikia laisvalaikiu, dizainerė tik nusijuokia. „Aš dirbti labiausiai mėgstu!“ – sako ji, bet spaudžiama pasipasakoja, jog mielai renkasi aktyvų poilsį. Žiemą kartu su vyru ir draugais slidinėja snieglente. „Vasarą dažniausiai dirbu, tad keliaujam rudenį, – aiškina Kristina. – Per metus su vyru stengiamės suplanuoti ne mažiau kaip keturias išvykas.“
Vienos prieš keletą metų vykusios kelionės Kristina negali pamiršti ir šiandien. Vis dar jaučia nuoskaudą, kada prieš trejetą metų su draugais atostogaujant Kanarų salose vagys apšvarino jų automobilį, kuriame buvo ir lagaminai su drabužiais. „Prisimenu, skridome į Kanarų salas, pas mus žiema, šalta, o ten – vasara. Susidėjau tada viską, ką turėjau mieliausio ir gražiausio, kolegų kurtas ir siūtas sukneles, tai buvo išties išskirtiniai drabužiai, gaila, kad tada vagišiai pradangino labai daug mielų dalykų.“
„Sunku kurti savęs nemylintiems žmonėms“, – panevėžietė dizainerė mano, kad dažnai moterys atrodo negražiai ne dėl to, kad yra netobulos figūros, o dėl to, kad paprasčiausiai nemoka tinkamai apsirengti.
Didžiausia klaida, kokią tik gali padaryti apkūni moteris, anot K. Narbutaitės, tai apsirengti laisvais, keliais dydžiais didesniais drabužiais. „Reikia mokėti tai daryti, – dar ir dar kartą pabrėžia Kristina. – Jei esi stambi, nereiškia, kad neturi gražių formų. Juk visada kai ką galima išryškinti, kai ką paslėpti.“ Su mylinčiais save žmonėmis dizainerei dirbti gerokai įdomiau. „Patinka dirbti su tais, kurie mėgsta ir vertina grožį, – sako ji. – Tokie žmonės nori patraukliai atrodyti, mėgsta spalvas, įdomesnius audinius, mielai eksperimentuoja. Jie man duoda visišką laisvę... Antra vertus, klientes renkuosi juk ne aš, o jos mane, tačiau visada labai malonu sutikti panašiai mąstančių žmonių, kurie į drabužį žiūri kitaip, vertina jį.“
Ypatingas malonumas K. Narbutaitei – biuruose dirbančias bei klasikinę aprangą dėvinčias moteris įkalbėti pagyvinti savo garderobą aksesuarais. Gyvendama ir kurdama gimtajame mieste, dizainerė dirba tyliai – kaip pati ironizuoja, garsiai apie save nerėkdama. Tačiau nepaisant to darbo turi daug.
„Žmonės ateina pas mane vieni per kitus susižinoję, – sako Kristina. – Dažnai būna tokių, kurie nežino, kas yra dizainerio paslaugos. Kai kurie atsineša savo audinį. Tokiems tenka mandagiai atsakyti.“ „Svarbiausia man, kad žmogus manimi pasitikėtų, neįpareigotų manęs savo atsinešta medžiaga, – prisipažįsta K. Narbutaitė, nemėgstanti būti įsprausta į kūrybinius rėmus. – Noriu būti kitokia, išskirtinė, daryti tai, ko nėra parduotuvių vitrinose.“
Eglė GIKNIENĖ
