Europai mėginant suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo migrantų antplūdį, italo režisieriaus Gianfranco Rosi susukta juosta rodo nepagrąžintą gyvenimo tikrovę Viduržemio jūros saloje Lampedūzoje, kur per pastaruosius du dešimtmečius atplaukė tūkstančiai prieglobsčio ieškotojų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, mėginančių pasiekti Europos Sąjungą.
Dar tūkstančiai tų žmonių žuvo per pavojingas keliones perpildytais palaikiais laivais.
Eritrėjoje gimęs G.Rosi, kuris kurdamas savo filmą Lampedūzoje gyveno kelis mėnesius, savo pelnytą apdovanojimą dedikavo tos salos gyventojams, „kurie atveria savo širdis kitiems žmonėms“.
„Tikiuosi, kad į tai bus atkreiptas dėmesys, – sakė režisierius, priimdamas apdovanojimą iš M.Streep rankų. – Nepriimtina, kad žmonės žūva plaukdami per jūrą, mėgindami išvengti tragedijų.“
Filmas, kurio siužetas vaizduojamas Lampedūzoje gyvenančio 12-mečio Samuele Pucillo ir vietos gydytojo Pietro Bartolo akimis. Pastarasis jau ketvirtį šimtmečio teikia pagalbą troškulio ir bado iškankintiems bei baisių išgyvenimų sukrėstiems atvykėliams.
Viename sukrečiančiame to filmo epizode G.Rosi lydi pakrančių sargybos pareigūnus, vykstančius į gelbėjimo misiją po to, kai buvo gauti nelaimės signalai iš migrantų laivų, daugiausiai atplaukiančių iš Libijos. Daugelyje tų laivų buvo randama daugybės žmonių, uždususių nuo dyzelinių variklių išmetamųjų dujų, palaikai.
„NEATIDĖLIOTINAS, BŪTINAS KINAS“
Trijų „Oskarų“ laureatė M.Streep sakė, kad jos septynių narių žiūri buvo „priblokšta“, peržiūrėjusi „Gaisrą jūroje“, kurį ji vadino „neatidėliotinu, vaizdžiu ir būtinu kino kūrimu“.
„Tai drąsus hibridas tarp pagautų vaizdų ir apgalvoto istorijos pasakojimo, leidžiantis mums susidaryti vaizdą, ką galima pasiekti dokumentiniu filmu“, – aiškino ji.
„Jis reikalauja būti mums parodytas ir įtikinėja mus įsitraukti bei imtis veiksmų“, – sakė žiuri pirmininkė.
„Auksinis lokys“ buvo skirtas „Gaisrui jūroje“ po to, kai praeitų metų Kanų kino festivalio „Auksinė palmės šakelė“ atiteko filmui „Dypanas“ – dramai apie sunkią traumuotų pabėgėlių iš Šri Lankos, siekiančių pradėti gyventi iš naujo neramiuose Paryžiaus priemiesčiuose, dalią.
G.Rosi, kuris pelnė 2013-ųjų Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ už filmą „Šventasis GRA“, sakė per savo naujausios juostos premjerą, kad Europos pabėgėlių krizė yra viena iš didžiausių humanitarinių katastrofų nuo Holokausto.
Po šeštadienio vakarą įvykusios apdovanojimų ceremonijos jis sakė, kad sieks parodyti savo filmą Lampedūzoje pavasarį, surengdamas peržiūrą po atviru dangumi.
66-ojoje Berlynalyje pabėgėlių klausimui buvo skirtas ypatingas dėmesys – juolab, kad Vokietija praeitais metais įsileido daugiau negu 1,1 mln. prieglobsčio ieškotojų.
Kino teatruose, kuriuose vyko festivalio filmų peržiūros, buvo renkamos aukos pabėgėliams, o migrantams buvo dalijami bilietai į festivalio renginius ir kino seansus.
Holivudo žvaigždė George'as Clooney, kurio filmas „Šlovė Cezariui!“ atidarė šių metų Berlynalę, kartu su savo žmona Amal susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel, kad „aptartų, kaip geriausiai galėtume padėti“ spręsti migrantų krizę.
PAGRINDINIAI AKTORIŲ APDOVANOJIMAI – DANIJAI IR TUNISUI
Tarp kitų, kuriuos šeštadienį lydėjo sėkmė, buvo Prancūzijos kino kūrėja Mia Hansen-Love laimėjo „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą kuriant kino dramą „Ateitis“, kuriame aktorė Isabelle Huppert suvaidino filosofijos dėstytoją, kurios santuoka byra ir kuri netenka savo senyvos motinos.
Tunisietis Majdas Mastoura pelnė geriausio aktoriaus „Sidabrinį lokį“ už vaidmenį meilės istorijoje „Hedi“, kurios veiksmas klostosi po Arabų pavasario įvykių. Šis filmas taip pat buvo pripažintas geriausiu kino debiutu.
„Skiriu šią dovaną nuostabiems Tuniso žmonėms – visiems revoliucijos kankiniams; visiems, kas prisidėjo prie revoliucijos“, – sakė jis.
„Tikiuosi, kad toliau būsime laisvi, laimingi, kursime gerą meną“, – pridūrė aktorius.
Geriausios aktorės „Sidabrinį lokį“ pelnė Danijos kino žvaigždė Trine Dyrholm už neteisingai apkaltintos žmonos vaidmenį režisieriaus Thomas Vinterbergo pusiau autobiografiniame filme „Komuna“, pasakojančiame apie jo vaikystę 8-ame dešimtmetyje.
„Oskaro“ laureatas bosnių režisierius Danis Tanovičius pelnė antrąjį svarbiausią apdovanojimą – Didįjį žiuri prizą – už filmą „Mirtis Sarajeves“ (Mort a Sarajevo/Smrt u Sarajevu) apie praeito amžiaus 10-o dešimtmečio Balkanų karų skaudžius padarinius.
Šių metų festivalio konkursinėje programoje varžėsi iš viso 18 filmų.
Ilgesnis negu aštuonių valandų istorinis epas „Lopšinė sielvartingai paslapčiai“, sukurtas Filipinų režisieriaus Lavo Diazo, pelnė Alfredo Bauerio apdovanojimą kaip meninis filmas, atveriantis naujų perspektyvų kine.
Apdovanojimas už geriausią scenarijų atiteko lenkų kino kūrėjui Tomaszui Wasilewskiui, kuris pavaizdavo jo šaliai lemtingą 1989–1990 metų žengimo į demokratiją laikotarpį keturių moterų, kurias suvaidino vienos iš žinomiausių Lenkijos teatro aktorių, akimis.
Praeitais metais „Auksinis lokys“ buvo skirtas iraniečiui disidentui režisieriui Jafarui Panahi už juostą „Taksi“.
Berlyno kino festivalis, trukęs 11 dienų, baigiasi sekmadienį populiariausių jame rodytų filmų peržiūromis.
