E. Balčiūnaitė atvira – pasiruošimas šioms žaidynėms kitoks: „Pasiruošimas šioms olimpinėms žaidynėms sudėtingas jau vien tuo, kad jos buvo perkeltos į kitus metus ir viskas užsitęsė. Metus gyvenome nežinomybėje, nebuvo lengva. Mano komanda visa yra Šveicarijoje, aš taip pat turėjau ten būti, bet pandemijos metu negalėjau. Tas apsunkino mano treniruotes.
Aš bent stengiuosi tomis mintimis neapsikrauti. Tas gresia pavojus mums ar kitiems, reiškia taip turi būti. Aišku, būtų labai skaudu visai sporto bendruomenei, nes olimpinės žaidynės yra vienas didžiausių tikslų ir kai jos neįvyksta, visas darbas lieka neįvertintas“, – apie nuogąstavimus dėl žaidynių likimo siaučiant pandemijai kalba moteris.
Eglė pasakoja, hobiams ir laisvalaikiui daug laiko neturinti – viską užima sportas: „Kartais hobis būna tiesiog daryti..nieko! Laiko sau tikrai neturime. Konkrečiai apie save kalbant, tai visą dieną treniruotės – rytinė treniruotė, vakarinė treniruotė, poilsis, iš antros treniruotės grįžti pavargusi, toks užburtas ratas.
Aišku, būna laisvų dienų, savaitgalių. Būna tas laikas, kurį gali skirti išeiti su draugais ar knygą paskaityti – nors knygoms ir šiaip randu laiko. Asmeninio gyvenimo, aišku, trūksta, bet tai yra mano sąmoningas pasirinkimas“.
E. Balčiūnaitė nuo vaikystės būti sportininke nesvajojo – tas noras atėjo vėliau: „Aš norėjau būti architekte, po to policininke, gydytoja. Aš buvau labai aktyvus vaikas ir mėgau visada leisti laiką aktyviai.
Kad noriu būti sportininke supratau kai pradėjau lankyti sportinius šokius ketverius metus. Tada supratau, kad noriu būti sporte, bet kurioje srityje dar nežinojau. Atėjau į lengvąją atletiką, tada treneris parodė, koks gyvenimas laukia sportininko ir tas mane sužavėjo. Man buvo devyniolika tuo metu.
Kai atėjau į lengvąją atletiką, mes atėjome tiesiog pasiruošti mokyklos varžyboms. Tuo metu buvo naujas treneris atvykęs į Šiaulius. Jis buvo sportinio ėjimo atstovas. Kadangi Lietuvoje nebuvo daug sportinio ėjimo atstovų, mano kelias prasidėjo būtent šia sporto šaka.
Bet kadangi aš labai norėjau lenktyniauti ir viena koja tarsi eidavau, kita bėgdavau, pamačiau, kad nelabai suderinamas tas mano noras bėgti ir ėjimas“, – juokiasi moteris.
O koks jausmas laikyti du – 400 ir 800 m. bėgimo uždaroje patalpoje – Lietuvos rekordus? Eglė Balčiūnaitė atvira – tokią būseną nupasakoti sunku: „Būti geriausia – žiauriai geras jausmas. Žinoti, kad perrašei Lietuvos istoriją – labai stipru. Negaliu žodžiais nupasakoti, labai sunku išreikšti tą pasididžiavimą“.
