„Akivaizdu, jog Venecijos teatro bienalė atsigauna. Ji vėl tampa įvykiu“, - sugrįžęs įspūdžiais dalinosi režisierius. Šiųmetėje bienalėje kūrybines dirbtuves taip pat vedė britų dramaturgas Markas Ravenhillas, belgų režisierius Fabrice Murgia, vokiečių scenografas Jan Pappelbaum, vokiečių dramaturgas bei režisierius Falk Richter, flamandų menininkas Jan Lauwers bei keletas kitų šiuo metu Europoje dažnai linksniuojamų vardų. Ši kūrybinių dirbtuvių serija – tai įžanga į ateinančių metų Venecijos bienalėje pristatomą teatro festivalį. Jo programoje planuojama parodyti ir O. Koršunovo režisuotą „Hamletą“.
„Stengėmės pakviesti menininkus, kuriančius tokį teatrą, kuriame mes galime suvokti šių dienų gyvenimą“, - teigia teatro bienalės meno vadovas Alex Rigola.
Italus nustebino ilgas užstalinis darbas
Kone pusę kūrybinių dirbtuvių laiko užėmė pjesės teksto analizė bei diskusijos. Nuolatos su O. Koršunovu dirbantiems aktoriams tai įprasta, tačiau italus tai labai nustebino.
„Turėjome vos septynias dienas, o pusę laiko vien analizavome pjesę. Aktoriai vienu metu buvo sunerimę, jog skaitymais viskas ir baigsis. Bienalės vadovybė taip pat buvo išsigandusi, jog nieko taip ir neįvyks. Tačiau vos tik užlipus ant scenos įvyko sprogimas“, - prisimena režisierius.
Pasak režisieriaus, nebe pirmą kartą dirbančio su italų aktoriais, jie nepratę taip ilgai analizuoti repetuojamos medžiagos. Ta pati situacija klostėsi ir ankstesnėse kūrybinėse dirbtuvėse Williamo Shakespeare`o „Audros“ ar Maksimo Gorkio „Dugne“ temomis.
„Kone keturias dienas praleidome vien tik skaitydami pjesės tekstą bei keldami klausimus ir diskutuodami, nors kitų kūrybinių dirbtuvių dalyviai nuo pat pirmos dienos lipo ant scenos. Pradžioje buvo kiek keista, tačiau Oskaro susikaupimas ir vidinė ramybė mus nuramino. Jeigu kas nors būtų mus pamatę pirmomis dienomis, tikrai nebūtų patikėję, jog mums pavyks. Bet pavyko“, - režisieriaus darbo principai nustebino dirbtuvėse dalyvavusį aktorių Alessandro de Pascale-Kriloff.
„Ieškojome kiekvieno charakterio psichologinių motyvų, stengėmės įžvelgti tai, kas lieka tarp eilučių, kuomet visi personažai tyli. Oskaras žinojo kaip mus priversti peržengti tą nusistovėjusią literatūrinę ribą, kiekvieno mūsų supratimui uždedančią tam tikrą čechovišką filtrą, bei pamatyti kiek kitokią „Žuvėdrą“, - teigia aktorė Giulia Valenti.
„Jis daug kalbėjo apie savo teatro idėją, apie vaidybą, dalinosi patirtimi bei prisiminimais. Visą tą laiką Oskaras mėgino mus įkvėpti“, - kolegoms antrino Ricardo Festa.
„Tai buvo galimybė ne tik klaidžioti paviršiumi, tačiau ir nerti kiek giliau, naujai atrandant tiek kuriamą personažą, tiek patį save“, - pasibaigus dirbtuvėms pasakojo Antea Magaldi.
Režisierių maloniai nustebino italų aktorių požiūris į darbą. Nors kiekvienas jų kasdien susiduria su gyvenimiškomis problemomis, tačiau nepraranda entuziazmo bei toliau atkakliai siekia užsibrėžto tikslo. „Italų aktoriai labai talentingi ir ištroškę darbo. Teko bendrauti su keletu vietos žurnalistų, kurie manęs klausė, ar Lietuvoje aktorių bedarbystės problema irgi tokia opi. Atsakiau, jog nėra tokia opi, tačiau artėjame link to, kuomet aktoriai tampa tik idealistais, tam tikrais Don Kichotais. Italijoje tokia situacija jau yra. Tie žmonės dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, moka už jas pinigus ir tikrai nori dirbti. Kartais jie nori padaryti netgi kiek per daug, tačiau jeigu pavyksta juos suvaldyti, gali gimti kažkas labai įdomaus“, - italų aktorių užsidegimas sužavėjo O. Koršunovą.
„Tai buvo atradimas kaip dar galima statyti Čechovą“
O. Koršunovas savo vardo teatre repetuodamas „Žuvėdrą“ atrado kitokį požiūrio į Čechovą kampą, žiūrovus susodindamas kiek įmanoma arčiau aktorių. Bienalėje režisierius žvelgė dar kitokiu kampu, nustebinusiu ir jį patį.
„Dirbtuvėse dalyvavo daugiau aktorių negu pjesėje yra vaidmenų, tad turėjome, pavyzdžiui, kelias Arkadinas. Jie pasiskirstė vaidmenimis ir improvizuojant prasidėjo labai netikėtas polifoninis vaidinimas, lyg tam tikra simfonija. Spektaklį rodėme dideliame doke, kurio kiekvienoje pusėje vyko tas pats veiksmas, užgulantis žiūrovus lyg tam tikras surroundas. Beje, polifoniškumas buvo ne vien tik akustinis – tie veiksmai kartais sinchronizuodavosi, kartais išsiskirdavo, tačiau vienaip ar kitaip papildydavo vienas kitą. Taip gimdavo vis kitos prasmės. Publika sėdėjo per patį vidurį ant sukamų kėdžių, tad galėjo pasisukti tai į vieną, tai į kitą pusę. Per didelis aktorių kiekis tapo ne trūkumu, o tikru atradimu. Naratyvas visiškai sugriuvo, tačiau emocijos sustiprėjo“, - finalinio rezultato nustebintas liko ir pats režisierius.
Paskutinę dieną publikai pristatytas savaitę trukusių kūrybinių ieškojimų rezultatas įtikino aktorius, jog kone pusę dirbtuvių laiko trukę pokalbiai ir diskusijos nepraėjo veltui. „Galiausiai, po septynių dienų ieškojimų, pasirodėme publikai. Galbūt kartais tai atrodė kiek chaotiška, galbūt pernelyg pulsavome energija, bet jaučiu, jog mums pavyko užčiuopti tą esminį „Žuvėdros“ tašką“, - netikėtai gimusį polifoninį spektaklį prisimena aktorius R. Festa.
„Pagaliau pradėjau suprasti apie ką gi iš tiesų yra Čechovo „Žuvėdra“, - atviravo aktorė Valentina Morini.
Susitiko su „Shopping and Fucking“ autoriumi M. Ravenhillu
Bienalės metu O. Koršunovui teko prisiminti nepriklausomo OKT teatro pradžią bei pirmąjį spektaklį „Shopping and Fucking“. Praėjus penkiolikai metų režisierius bei dramaturgas vėl sėdėjo už vieno stalo – organizatoriai surengė valandą trukusią jų akistatą konferencijoje.
„Buvo be galo įdomu vėl susitikti. Juk praėjo jau penkiolika metų nuo mūsų pirmo susitikimo, kuomet statėme šio dramaturgo pjesę, tapusią milžinišku postūmiu tiek mūsų, tiek, manau, visam šiuolaikiniam teatrui“, - į sentimentus leidžiasi režisierius.
Bienalėje dalyvavo antrą kartą
Režisieriui O. Koršunovui šių metų Venecijos teatro bienalė – nebe pirma. Dar 1999 m., kuomet tai nebuvo mūsų šalyje toks žinomas ir svarbus kultūrinis renginys, režisierius kartu su savo aktoriais pristatė spektaklį „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Colteso pjesę, gvildenama istorija itin artimą Venecijai.
„Niekada neužmiršiu, kuomet panašiame doke vaidinome „Roberto Zucco“. Finale, kuomet Roberto Zucco miršta, scenos gilumoje atsidarė vartai ir jis išėjo į Veneciją. Tai yra pjesė apie serijinį žudiką, kilusį iš Venecijos. Visgi, niekas iš jo artimųjų spektaklyje nepasirodė. Atėjo tik vairuotojas, vaikystėje jį vežiojęs į mokyklą“, - debiutą bienalės programoje prisimena režisierius.
Dirbtuvių dalyviai pasiryžę atvykti į Lietuvą
Panašu, jog dirbtuvėse dalyvavusiems aktoriams savaitę trukusio intensyvaus darbo su O. Koršunovu nepakako. Dauguma jų sakė, jog ieškos galimybių atvykti į Lietuvą bei prisijungti prie režisieriaus kūrybinio darbo.
„Pasibaigus kūrybinėms dirbtuvėms tenoriu važiuoti į Vilnių, stebėti Oskaro repeticijas ir mokytis iš jo“, - susižavėjimo neslėpė aktorė G. Valenti.
„Norėčiau tokiu principu dirbti bent metus“, - buvo atviras R. Festa.
Septynios dienos intensyvaus darbo tapo tam tikra mokykla ne tik dalyvavusiems aktoriams, bet ir pačiam režisieriui.
„Man tai nebuvo vien tik kūrybinės dirbtuvės ir jų rezultatas. Nors tai skirta aktoriams, tačiau visuomet daug duoda ir režisieriui. Man šis susitikimas daug ką atvėrė. Aišku, jeigu nebūčiau tiek laiko dirbęs su lietuvių aktoriais statant „Žuvėdrą“ mūsų teatre, šios dirbtuvės būtų buvę kitokios. Vykdamas į Veneciją jau turėjau atsakymus į daugumą klausimų. Kita vertus, manau šis mano darbas Venecijoje kiek pakoreguos ir mūsų teatro „Žuvėdrą“, kurią jau rugsėjo pradžioje vėl rodysime Vilniuje“, - teigia O. Koršunovas.
Režisierius kartu su aktoriais jau rengiasi 16-ąjam OKT/Vilniaus miesto teatro sezonui, kurį rugsėjo 6-8 dienomis atidarys trilogija: „Hamletas“, „Dugne“ bei „Žuvėdra“.
OKT/Vilniaus miesto teatro inf.
