„Atrodo, kad Nobelio komitetas bus pradėjęs naują tradiciją – skirti premiją ne už rimtą ir įdomią kūrybą, o už politiškai angažuotą poeziją ar žurnalistiką. Jo sprendimus aiškiai diktuoja politiniai interesai“, – dėsto prof. R. Rudaitytė.
Nobelio literatūros premija įvertintas žydų kilmės amerikiečių dainininkas, poetas ir dainų autorius B. Dylanas (tikrasis vardas ir pavardė – Robertas Allenas Zimmermanas) už naujas poetines raiškas Amerikos dainų tradicijoje. Jis pirmasis pasaulyje dainoms panaudojo poetinius tekstus, tapusius ištisų kartų himnais, simboliais.
Dr. R. Šlapkauskaitės teigimu, Nobelio premija yra viena tų retų progų, kai literatūra, meninės vertės klausimas tampa kolektyviniu rūpesčiu. Literatūra atsiduria ne tik rimto akademinio, bet ir bendruomeninio estetinio, politinio žvilgsnio akiratyje.
„Literatūrinės Nobelio premijos B. Dylanui, kaip ir bet kuriam kitam menininkui, nereikėtų vertinti vienareikšmiškai. Čia yra ironijos, nes B. Dylanas – muzikos ikona, sukūrusi savo asmeninį mitą kaip ikonoklastas, tradicijų, konvencijų griovėjas, transformatorius. Pats B. Dylanas savo interviu kuria įspūdį, neva jo kūryba neturi intelektinio kelio; metafizinė sąmonė yra jo asmeninio mito dėmuo. B. Dylano gerbėjai pabrėžia vitališką, afektyvią jo žodžių galią: jie virsta kūno atmintimi, jų nereikia mokytis atmintinai. Bet verta paminėti, kad „Mr Tambourine Man“ yra įtrauktas į Nortono amerikiečių literatūros antologiją“, – sako dr. R. Šlapkauskaitė ir priduria, kad ši premija liudiją kritiką institucijoms, apibrėžiančioms literatūros sampratą.
Tačiau, anot prof. R. Rudaitytės, Nobelio literatūros premija – tai tarsi kokybės ženklas, garantas, kad paėmę į rankas Nobelio premijos laureato knygą tikrai skaitome neeilinį tekstą. „Per pastarąjį dvidešimtmetį pelnytai buvo apdovanoti tokie tikrai puikūs rašytojai kaip Patrickas Modiano, Alice Munro, Haroldas Pinteris, Guntheris Grassas, Seamus Heany, Toni Morrison. Prisimenu, kaip prieš kokius 25 metus Vakarų akademiniuose sluoksniuose virė aistros dėl Johno Fowleso, buvo rašomi jo kandidatūrą remiantys laiškai netgi Didžiosios Britanijos premjerui. Premijos J. Fowlesas taip ir negavo – nei Nobelio, nei Bookerio… O štai dabar gauna nė iš tolo jam neprilygstantieji…“ – svarsto profesorė.
Dr. R. Šlapkauskaitė pabrėžia, kad šiųmetę Nobelio premiją B. Dylanui galima vertinti kaip kvietimą plačiau, demokratiškiau mąstyti apie poetinę kūrybą, sugrįžti prie graikiškosios rapsodų tradicijos, atpažinti B. Dylano „homeriškumą“: „Literatūros sampratos išplėtimas gali turėti įdomių padarinių: galbūt apie literatūros Nobelio premiją galėtų mąstyti ir grafinio romano / komiksų autoriai, pavyzdžiui, Artas Spiegelmanas? Kita vertus, ar literatūros sąvokos išplėtimas yra savaiminė vertybė? B. Dylano figūroje matome meno ir komercijos samplaiką, kuri pajungia estetiką vartotojiškumui. Amerikiečių poezijoje yra stipresnių poetų nei B. Dylanas, pavyzdžiui, Johnas Ashbery, W. S. Merwinas, Charlesas Simicius. Europos literatūra taip pat turi stipresnių ir įdomesnių poetų. B. Dylano balsas ištirpsta popieriaus lape; jam reikia gyvos erdvės aido.
Doris Lessing literatūros Nobelio premija buvo įteikta pavėluotai; B. Dylanui – tiesiog ne laiku. Tiek jo poetinė raiška, tiek politinė laikysena – labiau septintojo–aštuntojo dešimtmečio reiškiniai. Ką jo „poezija“ kalba neperkopusiems vidurio amžiaus slenksčio, reikalauja atskiros kultūrologinės refleksijos.“
