Karolina STAŽYTĖ
Nijolė Oželytė (dešinėje) savo, anot jos, nereguliuojamą plaukų kuokštą patiki tik Tauragės kirpėjai Irenai (kairėje). Nijolės Oželytės asmeninio albumo nuotrauka Vienoje Tauragės kirpyklų tarp plaukų džiovintuvų skleidžiamo intensyvaus ošimo išgirstu užkrečiančio juoko bangos vis nulydimą skardų balsą. Šios greitakalbės negali sumaišyti su niekuo – su kirpėja Irena dialogą mezga visiems gerai pažįstama Lietuvos aktorė, politikos ir visuomenės veikėja, TV laidų vedėja Nijolė Oželytė. Greta tarsi vos pastebimi apsauginiai guli du jos mylimi keturkojai – šunėkai Bimas ir Plicas. Į kirpyklą įžengus naujam žmogui, jie kilsteli galvas, kartą du amteli ir vėl pasineria į saldų miegą. Ne kasdien Tauragės grožio salone galima išvysti tokią charizmatišką asmenybę. Įkalbėti Nijolę trumpam pokalbiui sunku nebuvo. Postringaudamos apie keliones, maistą, gyvenimo tikslą, greitai imame diskutuoti apie svarbiausia – kaip tapti laimingam. Garbi viešnia sutiko pasidalyti savo receptu.
Kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Nijolė Oželytė?
– Puikiomis. Kaip visada. Pakuojuosi lagaminus, ruošiuosi vykti į Australiją (su Nijole kalbėjomės baigiantis spaliui – aut.). Esu tikra keliauninkė. Labiausiai mėgstu Azijos žemyno šalis – išmaišiau visas. Nemėgstu Europos. Ji – banali. Kelyje užtrunku mažiausiai mėnesį, kitaip neapsimokėtų vykti. Nuo ko prasidėjo ši manija? Nuo dukters Saulės. Ji ketverius metus dirbo stiuardese. Avialinijos taikė puikią politiką – darbuotojų tėvai keliavo nemokamai. Susimoki oro uosto mokestį ir viskas. Taip ir panirau į kitų kraštų pažinimą. Ir nebegaliu sustoti.
Ką Jums reiškia kelionės? Tai labiausiai Jus džiuginantis dalykas?
– Vienas iš. Nieko gyvenime nenoriu kartoti. Dėl to ir vyro antro neturėjau ir vaidinti nebenorėjau. Negalėčiau tą patį spektaklį demonstruoti kelis sykius. Juk tiek dar daug nepatirto, kam daryti tai, ką jau išbandei? Atrodo, visų tas pats scenarijus: mokykla, universitetas, vestuvės, darbas, šeima. Visi tai išgyvenam. Tik skirtingom kombinacijom. Aš noriu kurti naujus scenarijus. Kelionės – vienas būdų. Vieniems užtenka po darbo prisigerti, kitiems reikia daugiau. Atsisakau būti gyvuliškus instinktus tenkinančia asmenybe: nevartoju alkoholio ir esu absoliuti vegetarė. Ir tai nesusiję su jokia ideologija. Kartais gali paveikti koks vaizdas. Pavyzdžiui, Londone su dukra žiūrėjome filmą „Nojaus arka“. Visiškai nesitikėjome pamatyti tai, ką pamatėme. Scenarijus – puikus. Siūlau visiems pažiūrėti. Yra tokia scena, kai į Nojaus laivą besibraunantiems alkaniems žmonėms numetamas kažkoks didelis gyvūnas. Ir jie jį doroja gyvą. Ta scena taip paveikė mano dukrą, kad kai ėjome pirkti vakarienei vištienos, ji, pamačiusi gabaliuką, net nusipurtė. Nuo to karto jos nebevalgo. Filmas kažką įrašė į galvą. Tokie dalykai, kaip vegetarizmas, abstinencija, nenoras rūkyti, turi ateiti savaime. Supratimas turi ateiti savaime. Žinote, kodėl žmonės geria? Nes negali pakęsti savęs pačių, savo proto, prisiminimų. Gerdami tarsi pabėga nuo mąstymo. Bet ar ilgai ir toli gali pabėgti nuo savęs? Į pasaulį mes žiūrime tarsi pro skylę, kurios dydis priklauso nuo sąmonės dydžio. Kuo plačiau mąstai, suvoki – tuo ir skylutė, skirta žvelgti į pasaulį, didesnė.
Šiais laikais žmonės daug ko bijo. Atrodo, bijo net rizikuoti gyventi įdomiau.
– Nesuprantu tos baimės. Tau negali atsitikti nieko, ko nėra jau atsitikę 1000 kartų kitiems žmonėms. Mėgstame būti aukomis. Pasakysiu naujieną: jaustis gerai niekas netrukdo. Tai proto būsena. O protą galima valdyti kaip raumenis. Baisu dėl kažko – priversk save sakyti mintinai kokį eilėraštį. Dešimtis kartų. Ir kamavusi mintis praeis savaime. Reikia funkcionuoti savaime. Koks esu, toks. Kiekviena diena artina mus prie kelionės galo. Juk būdamas kelyje suvoki, kad tai greitai baigsis. Stengiesi atsipalaiduoti. Taip ir su gyvenimu. Turi stengtis pasisemti kuo daugiau patirties.
Bet daugelis šiandien tokie savanaudžiai. Ir materialistai. Mano, kad laimingus juos padarys uždirbtas milijonas, pasiekta direktoriaus kėdė, nusipirktas daiktas.
– Išties... Savanaudiškumas ir daro mus nelaimingus. Kuo daugiau galvoji apie save, tuo jautiesi nelaimingesnis. Tad norint būti laimingam reikia pradėti galvoti apie kitus. Ar pastebėjote, koks visų religijų pagrindas? Galvok apie kitus, mylėk, rūpinkis kitais. „Tik kiti tau pasakys, koks tu esi reikšmingas. Kiti pasakys, koks esi gražus“, – tai ištrauka iš mano kūrybos eilių. Turi atrasti gyvenimo prasmę. Atrasti tai, kas daro tave laimingą nuolat, o ne laikinai. Blogiausia, ką žmogus gali sau padaryti, tai susigalvoti konkretų tikslą. Siekdamas jo gal ir jausiesi kurį laiką laimingas, bet pasiekęs – tikrai ne. Nebeliks iliuzijos, koks laimingas būsi pasiekęs. Be to, per siekimą būsi nepastebėjęs kiekvienos dienos mažų dalykų, teikiančių malonumą. Mano nuomone, svarbiausias kiekvieno žmogaus tikslas – suprasti, kam reikalingas gyvenimas. O gyvenimo prasmė – praleisti jį kuo puikiau. Norint tai padaryti, kasdien turi save tobulinti. Kada tai supratau aš? Dar vaikystėje. Kai buvau ketverių, mirė mano močiutė. Visi aplink klykė, cypė. Atrodė, kad visi suaugusieji tarsi žino kažkokią paslaptį, o aš nežinau. Jie nuvažiavo į kapines, vėliau pavalgė gedulingus pietus ir grįžo namo. Tuomet suvokiau tik viena: bet kurį momentą gali numirti. Tave užkas ir grįš namo. Kokia to prasmė? Ta baimė, nesupratimas, kas vyksta, buvo spyris man į užpakalį. Ėmiau ieškoti atsakymų. Nebenorėjau bijoti. Norėjau žinoti, ką šiame pasaulyje turiu daryti. Dabartinis mūsų gyvenimas – tarsi apsipirkinėjimas prekybos centre per išpardavimą. Braunamės alkūnėmis, krauname materialias vertybes į savo gyvenimo vežimėlį, o vėliau užmirštame, ko atėjome į šį pasaulį.
Šių metų kovą atšventėte 60 metų sukaktį. Kaip pavyko šventė?
– Niekad nešvenčiau gimtadienių. Savo gimimo dieną žmogus turi praleisti vienas, juk tai jo asmeniniai Naujieji metai. Šįkart taip pat ruošiausi pabūti su savimi, bet dukros (jų Nijolė turi tris – Ievą, Saulę ir Elenytę – aut.) nusprendė sugadinti mano planus ir surengė staigmeną – išsivežė į Maljorką. Tačiau tai buvo išimtis.
Vasaros pabaigoje bičiulės Lijanos Zinkevičienės „Vagos“ knygyne pristatėte pernai išleistą esė rinkinį „Nuotrupos“. Štai Jūs ir vėl Tauragėje. Kas vis patraukia į mūsų kraštą?
– Tauragė – puikiai sutvarkytas miestas. Jei marijampoliečiai ar kauniškiai pamatytų, plaukus rautųsi, kaip čia švaru ir gražu. Patinka ir tos mažos parduotuvėlės. Vienoje nusipirkau nerealų puodelį. Dabar tik iš jo ir tegeriu kavą. Ir kavinukės jūsų mielos. Patinka viena, bet neprisimenu jos pavadinimo. Na, ten niekuomet nėra žmonių. Aha (kirpykloje šalia sėdėjusiai bičiulei pasufleravus – aut.), vadinasi ta vieta „Banga“. Ten tokių keistenybių ragavome...
O kaip atradote „Irenos“ saloną? Nejaugi sostinėje nėra gero kirpėjo?
– Lijana mane čia atsitempė. Ir taip patiko. Tikras meistras mato jau rezultatą ir neklausia tavęs, kaip norėtum apsikirpti. Jei žinočiau, neklausčiau specialisto. Net mano dukra, grįžusi trumpam iš Londono, čia užsuka apsikirpti. Po kirpyklos užsuku į šalia esančią bičiulės Birutės drabužių parduotuvę. Ten tokių dalykėlių randu!
Atrodo, bičiulių Tauragėje Jums netrūksta. Kaip užsimezgė draugystė su Lijana?
– Su tauragiške Donalda Meiželyte, taip pat Daina Bilevičiūte ir Asta Baukute buvome įkūrusios „šeškių“ („Keturios šešiukės“ – aut.) klubą. Su klubo narėmis važinėdavome po Lietuvą. Ne vieną gerą „baliuką“ suorganizavome ir Tauragėje. Pameni, Lijana, striptizo erelius jums atvežėm (kreipėsi į šalia plaukus prieš veidrodį kedenančią bičiulę – aut.)? Ten ir susipažinom. Tačiau draugėmis tapome 2003-aisiais, kai leidomės į eilinę „šeškių“ kelionę. Tąkart tai buvo Tailandas. Lijanai ten nutiko toks nutikimas, po kurio ir įsidėmėjau ją labiau. Autobuse ji nugriuvo ir skaudžiai susitrenkė. Galėjo ir šonkauliai lūžti. Tačiau ši moteris pasirodė labai stipri. Tuo ir patraukė. Bendraujame jau dešimtmetį. Vis užsuku aplankyti. Štai ir dabar pas ją apsistosiu.
