Visai neseniai likimas privertė mane važiuoti tarpmiestiniu autobusu, kurio vairuotojas segėjo prašmatnų ir blizgantį „Rolex“ laikrodį.
Galbūt jis buvo nuobodžiaujantis mizantropas, nerandantis laimės įprastoje prabangoje ir nusprendęs atiduoti moralinę duoklę visuomenei, be atlygio vairuodamas autobusą? Naivu būtų tikėtis, kad tai ir buvo taip. Vairuotojas, žinoma, tebuvo eilinis šalies pilietis, pirkęs turguje vieną prabangiausių pasaulyje laikrodžio „Rolex“ kopiją vos už šimtą litų. Tai buvo jo svajonė, besipuikuojanti ant riešo, – nepasiekiama vairuotojui nei šiandien, nei kada nors ateityje...
Kodėl mes mėgstame viską kopijuoti ir vogti – muziką, filmus bei idėjas? Nes norime malonumų ir prabangos simbolių, ypač, kai jie (t.y., kad ir pakenčiamos kokybės jų kopijos) yra mums prieinami už neįtikėtinai mažą kainą. Tai ir yra pagrindinis klastočių (kaip juos žiauriai, bet visiškai teisingai vadina Lietuvos teisėsaugos struktūros) pardavėjų argumentas – kam mokėti daugiau, jei galima beveik tą patį daiktą įsigyti už mažiau? Iš Interneto pavogtas kinofilmas yra pusėtinos kokybės (kam mokėti už bilietą?), pavogta muzika grotuve skamba pakankamai aiškiai (kam leisti pinigus brangiam kompaktiniam diskui?), o padirbti laikrodžiai yra pagaminti taip pat gražiai, - tačiau jo kaina yra prieinama bet kuriam autobuso vairuotojui. Kam permokėti? Kam mokėti už svetimą reklamą, už svetimą savigarbą, už svetimas pastangas, už nepažįstamų dizainerių ir meistrų darbą, už svetimą vardą, kuriuo mes norime pagražinti savo būtį šioje liūdnoje šalyje? Ir argi mums išties rūpi, kad piratavimas bei klastočių gamyba sumažina pasaulyje mažiausiai 200 tūkstančių oficialių darbo vietų, iš kurių pusė - vien Europoje?
Pasaulyje metinės prekybos oficialiais laikrodžiais apyvarta siekia apie 360 milijardų dolerių, kas sudaro beveik 7 procentus nuo bendrųjų pasaulio prekybos apimčių. Tačiau klastočių ir imitacijų gamyba jau seniai viršijo pačių originalų gamybą - Šveicarijos laikrodžių pramonės asociacijos duomenimis, pasaulyje kasmet pagaminama apie 40 milijonų laikrodžių klastočių, nors 2008 metais originalių laikrodžių gamintojai eksportavo vos 26 milijonus savo pagamintų vienetų. Už parduodamas klastotes per metus kažkas į kišenę nelegaliai susižeria du milijardus dolerių, o tai beveik tiek pat, kiek siekia didžiausios pasaulyje laikrodžių gamintojos „Swatch Group“ apyvarta. Yra dėl ko pergyventi.
Yra ko pergyventi ir kitiems laikrodžių gamintojams. Pagal padirbamų laikrodžių kiekius pasaulyje vis dar užtikrintai pirmauja „Rolex“ ir „Cartier“. Už jų rikiuojasi „Panerai“, „Vacheron Constantin“, „Patek Philippe“, „Breitling“, „TAG Heuer“, IWC, „Lange and Sohne“ – beveik idealiai atitinkantys ir tikrų laikrodžių pardavimus civilizuotame pasaulyje. Lietuvių skonis šiek tiek skiriasi - Lietuvos muitinės duomenimis, daugumą 2008 metais sulaikytų laikrodžių klastočių sudarė „Rolex“, „Rado“, mįslingieji „Omax“, taip pat - laikrodžiai su „Playboy“ ir „Puma“ prekės ženklais.
Vos penkis procentus padirbinių įmanoma atskirti nuo tikrų tik pas ekspertus, kitų gamybos trūkumai yra matomi plika akimi. Piratų asortimente – neribotos fantazijos vaisiai arba tokie mutantai, kaip stačiakampio formos IWC „Portuguese“ laikrodžiai (kurių originalūs ciferblatai yra tik apvalūs), arba apvalūs „Cartier“ „Santos“ modeliai, kurie tikrovėje visada būna tik kvadratiniai.
Kuo iš esmės klastoti laikrodžiai skiriasi nuo originalų? Žinoma, ką ir patvirtina šimtais kartų besiskirianti kaina – kopijose tradiciškai nebūna nei brangiųjų metalų, nei brangakmenių. Kuo ir patys esate ne kartą įsitikinę, kai kurių kopijų plika profano akis išties neatskirs nuo originalo (o kai kurios aukštos klasės klastotės netgi turi auksinių dalių bei tikros odos dirželius), tačiau brangakmenių imitacijos arba paprasti „auksiniai“ dažai greitai nusidėvi arba nusitrina. Tačiau, kaip siūlo išeitį paslaugūs kopijų pardavėjai, kam jaudintis, jei galima išsyk nusipirkti keletą laikrodžių pakaitalams arba net ir įvariausioms progoms. Juk tame nieko baisaus – ir kaina prieinama. Kam permokėti?
Tačiau kiekvienam doram žmogui neišvengiamai iškyla moralinė dilema – o kam tokiems yra skirti šie laikrodžiai?
Gerbiamieji pirkėjai, besirenkantys Gariūnuose prašmatnesnių laikrodžių kopijų – atvirai kalbant, Jūs ir Jūsų menki poreikiai net nerūpite originalių laikrodžių gamintojams, nes anie puikiai supranta, kad Jūs niekada neturėsite tiek pinigų, kad galėtumėte įpirkti tikrą gaminį. Todėl ir prabangių laikrodžių reklamos yra skirtos ne Jums, jei kada tenka atsitiktinai tokias išvysti. Dar daugiau – nešiodami „Rolex“ klastotę, Jūs net nemokamai pasitarnaujate šiam prekės ženklui, nes protingas žmogus visada supras – padirbinėjamo prekės ženklo populiarumas tikrovėje yra paties prekės ženklo populiarumas. Tai ta pati svajonė – nepasiekiama ir primenanti, koks vargšas vis dėlto esate, nors ir gyvenate Europos Sąjungoje.
Kas labiausiai neramina originalių laikrodžių gamintojus, yra sparčiai plintantis naujos kartos klastočių pardavimas internetu. Tokie pasiūlymai pirkti laikrodžių imitacijas, nekaltai pavadintas „replica“ (angl. „kopija“) plinta spamu, ir atakuoja mūsų pašto dėžutes ne ką rečiau, nei pasiūlymas pasididinti penį. Iš esmės šie abu pasiūlymai atitinka vienas kitą savo natūra – jie abu yra skirti žmonėms su mažu peniu, kurie tikisi stebuklo. Žmonėms, kurie nuolat galvoja apie tai, ką apie juos pagalvos kiti. Laikrodžių klastotes jie perka ne sau, jie perka juos dėl kitų žmonių...
Tačiau internete dabar gausu daug prašmatniai atrodančių tinklapių bei svetainių. Jose parduodamų laikrodžių kopijų asortimentas yra kur kas didesnis, nei siūlo turkas ar juodaodis kurortų paplūdimiuose. Juoba kad ir pasiūlymai yra paskaninti įvairiomis „specialiomis nuolaidomis“, „išpardavimais“ bei „akcijomis“. O ir kainos yra aukštesnės už tuos, kurie parduodami turguose. Tokia iliuzija veikia puikiai. Pirkėjai, siekiantys įsigyti laikrodžių „replica“ kopijas internetinėse parduotuvėse, moka net ir keletą šimtų eurų, iš esmės tiek pat, kiek kainuoja ir pakankamai padorus originalus vidutinės klasės laikrodis, ir jų skaičius auga. Jei daugelis suvokia, kad pirkti „Rolex“ laikrodį iš juodaodžio imigranto kurorto paplūdimyje už 50 eurų yra apgavystė ar pokštas (nes, kad ir kaip bežiūrėsi, negali geras daiktas kainuoti tik tiek), besiguodžiant pirkimu „ant durniaus“ ar argumentu „ką nors parvežti kaip suvenyrą“, tačiau retas suvokia, pirkdami laikrodį brangiau internetinėje parduotuvėje, jis perka tą pačią klastotę, tik sumoka už ją dar brangiau. Nes didžiosios originalių laikrodžių kompanijos niekada neparduoda savo laikrodžių internetu, netgi savo tinklapiuose, juoba niekada nepradeda „išpardavimų“.
Aidas Gužauskas, laikrodžių parduotuvių tinklo „Šveicarija“ direktorius teigia, kad yra sutikęs nemažai žmonių, net ir savo nuolatinių klientų tarpe, kurie buvo susigundę įsigyti skambaus prekės ženklo laikrodį internetu. Rezultatas? „Nemažai jų, beje, tikėjosi gauti originalą, tačiau dalis jų buvo nustebę, kad gavo paštu elementarią klastotę, o kai kuriais atvejais – net ir padėvėtą klastotę“, - kraipo galvą p.Aidas, - „Mano patarimas tokiais atvejais yra tik vienas – jei jau susigundėte klastote, ir neturite laiko išklausyti specialistų patarimų, nepirkite jokios klastotės su strėlytėmis brangiau kaip už 100 dolerių, kad ir kaip puošniai jis beatrodytų, nes, kaip trumpalaikiam žaisliukui aukštesnė suma yra tik pinigų švaistymas“.
Nusikaltimas ir bausmė
Laikrodžių imitacijos gaminamos visame pasaulyje, nors akivaizdu, kad pagal jų gamybos apimtis pirmauja Kinija – joje pagaminama 40 procentų viso pasaulio laikrodžių imitacijų. Tačiau laikrodžiai padirbinėjami netgi civilizuotoje Japonijoje bei su tuo atkakliai kovojančiose JAV. Neatmetama galimybė, kad juos gamina ir Lietuvoje - prieš kelerius metus mūsų muitinė buvo sulaikiusi bandytų įvežti į šalį 10 tūkstančių klastotų „Rolex“ ciferblatų bei karūnėlių, naudojamų šio prekės ženklo logotipuose. Visi jie buvo sunaikinti, tačiau, reikia tikėtis, klastotojų entuziazmo tokios retos nesėkmės nenuslopina.
Ir, žinoma, civilizuotas pasaulis imasi kovos su nelegalių laikrodžių imitacijų prekyba. Jei 1995 metais muitinėse buvo konfiskuota vos 18 laikrodžių klastočių, tai 2005 metais šis skaičius išaugo iki įspūdingo pusės milijono. Šiame kare dalyvauja ir Lietuvos muitinė - vien 2008 metais Lietuvos pasienyje arba pašto skyriuose buvo sulaikyta apie 400 laikrodžių klastočių.
Šiuo metu muitinės kovą su klastotėmis Lietuvoje reglamentuoja 2003 m. liepos 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 „dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises“. Ir, kaip mus informavo Daiva Niedvarienė, Muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus Netarifinio reguliavimo poskyrio vyriausioji inspektorė, „dalis mūsų muitinėje sulaikytų laikrodžių buvo sunaikinta, tačiau nemaža dalis – grąžinta jų savininkams“. Mat, pagal galiojančią tvarką, Lietuvos muitinė kreipiasi į originalaus prekės ženklo savininkus, tarkime, į „Rolex“, informuodami juos apie sulaikytą laikrodžių klastočių partiją su kompanijos prekiniu ženklu. Anot p.Daivos, kompanija turi du pasirinkimus. Ji gali arba imtis veiksmų sulaikytų prekių atžvilgiu ir, pavyzdžiui, inicijuoti prekių sunaikinimą supaprastinta tvarka arba veiksmų nesiimti, kaip priežastį įvardijant mažą sulaikytų prekių kiekį. Tuomet prekės grąžinamos jų savininkui. Taip pat pasitaiko atvejų, kada muitinė sulaiko prekes savo iniciatyva, tačiau teisių savininkas nerodo jokio susidomėjimo, ir prekės grąžinamos jų savininkui.
Tiesa, kai kuriose šalyse net su klastočių savininkais elgiamasi pakankamai griežtai, it su kokiais „mulais“, gabenančiais narkotikus. Ne tik klastotojus, bet ir jų produkcijos vartotojus dabar jau sodina ir į kalėjimą – pernai belgas, ne ten kur galima pasigyręs padirbtu „roleksu“, gavo šešis mėnesius kalėjimo. Už jų pervežimą yra baudžiama piniginėmis baudomis – amerikietis, atvežęs iš Kinijos paketuką kopijuotų „roleksų“, gavo 55 tūkstančių dolerių baudą, kurią turėjo sumokėti JAV iždui. Geriausiu atveju, muitinė tokius laikrodžius tiesiog atima ir dailininkams. Taip Paryžiuje vienoje parodoje išdygo dviejų su puse metrų aukščio skultūra iš 5000 supresuotų pseudolaikrodžių, konfiskuotų Prancūzijos muitinėje. Šiais metais Meksikoje vykusioje operacijoje dalyvavo net 300 policininkų, kurie areštavo 90 tūkstančių laikrodžių klastočių ir sugebėjo sulaikyti du asmenis – tiesa, operacijos išlaidos buvo nepalyginamai didesnės, nei galima nauda iždui...
Tačiau muitininkai tokiomis „drastiškomis“ priemonėmis pasiekė tik viena – apsukresni padirbinėtojai pradėjo ant savo gaminių dėti užrašus „Kopija. Pagaminta Kinijoje“, ir tuo klastotės teisinis statusas pasikeičia išsyk.
Antra vertus, visose Europos Sąjungos muitinėse egzistuoja viena spraga – laikrodžių klastotės, vežamos ne komerciniais pardavimo tikslais, tarkime, vienas laikrodis ant rankos nėra persekiojamas, Lietuvos muitinė neturi jokio pagrindo jį sulaikyti, ir, apart paniekos, nieko negali tokiam „garbingam“ savininkui ką nors padaryti. Šveicarai taip pat tvirtina, kad vaikytis klastotojus represiniais metodais – bergždžias reikalas. Apsiginti nuo jų išradingumo – nors Šveicarijoje jau yra pristatinėjami laikrodžių modeliai, kurie nuo klastojimo yra apsaugoti taip pat ypatingai, kaip ir banknotai ar pasai, tačiau, specialistų tvirtinimu, tai yra labiau reklaminis triukas, o ne reali išeitis, nes bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad geras daiktas negali kainuoti taip pigiai, kiek už jį prašoma. Vietoje to, šveicariškų laikrodžių gamintojai deda nemažai lėšų informuodami pasaulio visuomenę, atkreipiant jos dėmesį į tai, kad piratavimas kenkia bet kuriai ekonominės veiklos sričiai. Taip pat primenant, kad segėti padirbtą laikrodį – žema ir tuščiagarbiška.
Nes šioje kovoje – kaip ir autobuse be konduktoriaus – sąžinė yra geriausias kontrolierius. Žmogus perkantis tikrą IWC laikrodį už 12 tūkstančių litų niekada nebus konkurentas neturtingam tuščiagarbiui, perkančiam tokio pat laikrodžio imitaciją už 50 dolerių Turkijos paplūdimyje. Žinoma, vienas kitą jie laikys kvailiu, tačiau įstatymas ir garbė visada bus tik vieno iš jų pusėje. Be to, klastotes perkantis ir nešiojantis asmuo visada turės jį graužiančią paslaptį – jis žinos, kad turi mažą penį.
