Genovaitės Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvykusi terapija“ gruodžio pradžioje buvo tarp dešimties perkamiausių knygų „Vagos“ knygynuose (ši leidykla išleido kūrinį). Iki Vilniaus knygų mugės ketinama atspausdinti dar vieną romano laidą.
Autorė, profesionali psichoterapeutė, dabar jau išleidusi ketvirtą knygą, mano, kad jos pacientai ar klientai nėra ligoniai, o tiesiog kenčiantys žmonės.
Įdomu, kaip jaučiasi pati psichologė, jau penkiolika metų klausanti svetimų paslapčių.
G. Bončkutė-Petronienė mano, kad pats menas yra neišsemiamas psichoterapijos seansas (nuotr. asm. archyvo)
Visuomenė raikalauja būti pavyzdžiu
– Jūsų profesija rizikinga, nes psichologas paprastai lyginamas su kunigu, kuriam išpažįstame savo nuodėmes. Ar tuomet, kai pasirinkote šią profesiją, galvojote, kad nebus lengvas kelias?
– Būtent dėl lengvo kelio ieškojimo ir atsidūriau psichologijoje. Šią profesiją pasirinkau atsitiktinai: mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, bet tas mokslas ėmė atrodyti per sausas, ieškojau lengvesnio kelio ir su dar dviem grupės draugais perbėgome į psichologiją. Niekada nemaniau, kad teks kasdien ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms, bet, kai gavau pirmąjį psichologo darbą, pajutau, kad tai labai įdomu. Žinoma, tai nėra lengvas kelias ir dėl kasdieninės prastesnės nuotaikos dozės, kurią gaunu iš žmonių, ir dėl nuolatinio atsakomybės jausmo, ir dėl visuomenės, kuri reikalauja iš psichologo būti psichinės sveikatos pavyzdžiu.
– Kad suprastų kitų bėdas, psichologas turėtų būti gyvenime pats daug patyręs, daug skaitęs, matęs spektaklių, filmų ir pan., žodžiu, labai plačios erudicijos ir jausmų skalės žmogus. Ar jums visada suprantamos pacientų problemos?
– Gali pasirodyti, kad giriuosi, bet dažniausiai žmonių problemos man yra suprantamos, net pačios baisiausios, siekiančios psichinės ligos lygį. Žinoma, tai susiję ir su tuo, kad labai daug išbandymų teko pereiti pačiai. Mene irgi „mirkstu“ vos ne kas antrą vakarą ir gaunu iš jo daug netiesioginio patyrimo. Aišku, pasitaiko vienas kitas „ne mano“ klientas, tada stengiuosi jį nusiųsti pas kolegas, kurie jį galėtų geriau suprasti. Pavyzdžiui, nei aš, nei mano giminės neturi alkoholizmo patirties, todėl aš ir nedirbu su alkoholikais bei apie juos nerašau.
Lemia galia ir emocijos
– Kuo jums naudingos žmonių išpažintys?
– Pirmiausia tai padeda kur kas geriau suprasti žmones, kurie negali paaiškinti, kas jų viduje dedasi, kaip tai gali padaryti klientas. Kita nauda – tos išpažintys dažnai man parodo jautriausias sielos kertes, išgyventus sunkumus. Net jeigu tie sunkumai jau praeitis, nekenkia į juos pasinerti, nes krizės ištiktą žmogų staiga gali vėl apimti vaikiški jausmai, o kas žino, ką dar likimas yra paruošęs.
– Ar jūsų neapima neviltis, kad vis dėlto mūsų gyvenime psichiškai sveikų žmonių mažėja? O gal yra taip, kad mus, kaip viešai pasakė vienas iš Seimo narių, valdo bepročiai.
– Net nežinau, ar mažėja psichiškai sveikų žmonių, ar viena nesveikumo rūšis virsta kita nesveikumo rūšimi. Pavyzdžiui, senovėje šeimose buvo dažniau smurtaujama, o dabar daugiau skyrybų. Kas gali pasakyti, kaip geriau? Dabar daug daugiau sekinamo skubėjimo, bet žmogus labiau kontroliuoja savo gyvenimą, gyvenimo amžius ilgėja. Galbūt psichologai nuo labai jaunų dienų paneria į tą beprotybės liūną ir įpranta jame gyventi, todėl žiūri į tai labiau per proto prizmę. Bet kad iracionalumo aplink labai daug ir kad beveik viską lemia galia ir emocijos, o ne logika – visiškai sutinku.
„Tik nerašykite apie mane“
– Bandote savo kūryboje panaudoti išgirstas istorijas, kurios neretai būna kraupios, kitos gal pamokančios. Pernai išleistoje knygoje „Gerų žmonių šešėliai“ jos atveria vartus į žmonių pasąmonės kerteles. Ar nebijote, kad jūsų pacientai, atpažinę tose istorijose save, daugiau nebeateis, o gal bus nepatenkinti ir nelaimingi, nors tie pavyzdžiai ir anonimiški. Romane kalbate dar drąsiau, vaizduojate aštuonis skirtingus vyrų tipus, kai kurios scenos kiek šokiruoja.
– Rašydama knygas tuos klausimus kruopščiai apgalvojau, juolab kad yra ir klientų, kurie, žinodami apie mano kūrybinę aistrą, sako: „Tik nerašykite apie mane nė žodžio". Kiti atvirkščiai – labai apsidžiaugia ir didžiuojasi atsidūrę knygoje. Pastarųjų yra nemažai, todėl nėra jokio reikalo rašyti apie tuos kurie, nenori. Pastebėjau, kad sutinka būti aprašyti tam tikros rūšies žmonės – arba tie, kurių nieks nepažįsta, arba tie, kurie gana laisvi ir į savo mintis gali ir nori pažiūrėti kaip į menininko plunksnos vertą istoriją. Beje,kūryboje kaip ir visi rašantys žmonės naudoju įvairių gyvenime sutiktų žmonių pasakojimus, ne tik klientų. Mano kūryboje tai ką aš girdėjau labai smarkiai pakeista, viena istorija dažnai atspindi ne vieną žmogų, o suklijuota iš keleto, arba apskritai sukurta. O romanas apskritai yra mano apmąstymų ir fantazijos vaisius. Pasaulyje yra daugiau, ir ilgesnes terapijos istorijas aprašančių psichologų, iš kurių tikrai lengviau atpažinti aprašomą žmogų. Jei tie įžymūs pasaulio psichologai-rašytojai iš viso būtų neišdrįsę rašyti, kultūra būtų daug praradusi.
– Ar jūsų knygose aprašomi nesveiki žmonės?
– Manau, kad daugelis mano pateikiamų istorijų vaizduoja žmones, kurie niekada neatsidurs psichiatrinėje ligoninėje. Tiesiog mūsų galvose kartais sukasi visiškai beprotiškos mintys, bet mes jas slepiame ir iš paskutinių jėgų ir vis dėlto sugebame gyventi normalų gyvenimą.
– Atrodo, kad esate drąsi moteris. Tikriausiai jums norisi kiek sudrumsti ponų ir ponių gyvenimą, kad jie susimąstytų apie kitus, šalia esančius.
– Na, tarsi ir nesiekiu labai ko nors sudrumsti, pagrindinis siekimas – padėti suprasti keistai besielgiančio ar jaučiančio žmogaus vidinę logiką, rasti būdą prie jo prieiti. Bet kai aš tik ką nors pasakau ar parašau, dažniausiai kažką sudrumsčiu. Taip buvo studijų laikais, – matyt, dėl to kaltas mano aštrus mąstymo ir rašymo stilius, nors kaip žmogus aš esu ganėtinai minkšta ir prisitaikanti.
Turtuoliai irgi verkia
– Įdomu, ar turtingų žmonių psichinės problemos ir istorijos panašios į tų, kuriems maišosi protas, kad neturi pinigų, nežino, ko griebtis, kad išlaikytų šeimą?
– Kadangi pati nesu turtuolė, daugiausiai dirbu ir noriu dirbti su panašiais į save žmonėmis, nes geriau suprantu. Tačiau per penkiolika darbo metų teko išklausyti ir nemažai turtingų, ir daug gyvenime pasiekusių žmonių problemų. Pagrindinės iš jų: nuolatinė įtampa, persidirbimas, susireikšminimas, negalėjimas pasirodyti silpniems, nebemokėjimas džiaugtis mažais džiaugsmais.
O turtingų vyrų moterys, kurios sėdi auksiniuose narveliuose, nuo tų vyrų priklauso ir pačios bijo ko nors siekti, dažnai kenčia nuo depresijos ir vienišumo, be to, jos nesavarankiškos ir nemoka nei užsidirbti, nei išgyventi iš mažiau pinigų. Todėl jos bijo iš to „auksinio narvelio“ ištrūkti net esant labai blogiems tarpusavio santykiams.
– Ką manote apie tuos, kurie serga, bet neturi pinigų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą? Gal jiems palengvėtų paskaičius apie problemų sprendimą knygoje?
– Taip, aš manau, kad tiek istorijų, tiek populiariosios psichologijos straipsnių skaitymas gali veikti itin gydomai. Menas visada turi gydomąjį poveikį, bet gyvi pokalbiai vis dėlto yra paveikesni, todėl būtų puiku, jei valstybė galėtų suteikti psichoterapijos galimybę ir žmonėms, kurie neturi kuo už ją užsimokėti. Gal tada beprotybės aplinkui būtų iš tikrųjų mažiau.
