Įsigalėję šiandieniai „grožio standartai“, neturintys jokio biologinio, fiziologinio pagrindo, neretai lemia klaidingą jaunimo įsitikinimą, kad tik liesas žmogus gali būti sėkmingas, laimingas, gražus, vertinamas, mylimas. Dėl šios ir kitų priežasčių tūkstančiai paauglių ir jaunų moterų visame pasaulyje laikosi drastiškų dietų ir badauja, siekdamos sumažinti svorį. 5–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta nuo išsekimo bei nusižudo...
Gegužės 6-oji įvairiose šalyse minima kaip Tarptautinė diena be dietų. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės, ypač jaunimo, dėmesį į psichologines problemas, kylančias dėl svorio, figūros.
Tarptautinė diena be dietų pradėta minėti 1992 metais. Jos iniciatorė – sirgusi anoreksija ir pasveikusi Mary Evans Young, britų antidietinės kampanijos „Diet Breakers“ vadovė.
2001 metų liepos 1 dieną organizacijos „Ženevos iniciatyva psichiatrijoje“ iniciatyva Vilniuje įkurtas vienintelis Baltijos šalyse Valgymo sutrikimų ir informacijos centras, kurio pagrindinis tikslas – padėti valgymo sutrikimų turintiems žmonėms.
Apie valgymo sutrikimų priežastis ir padarinius kalbėjomės su Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centro ir Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Asta Mastauskiene.
– Kas yra valgymo sutrikimai?
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad problema susijusi su maistu, tačiau žvelgiant giliau išryškėja, kad maistas tampa psichologinių problemų, fizinių pokyčių ir patiriamo streso įveikos įrankiu. Valgymo sutrikimai pasireiškia perdėtu žmogaus poreikiu kontroliuoti kūno masę, siekiant palaikyti savivertę. Svorio metimas sergančiajam dažnai būna vienas svarbiausių dalykų. Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai – nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir pastovus persivalgymas.
– Kokie šių valgymo sutrikimų būdingi bruožai?
– Nervinės anoreksijos atveju žmogus badaudamas sąmoningai mažina ir / arba palaiko mažą kūno svorį. Jam svorio mažinimas, dietos laikymasis ar maistas tampa pagrindiniais, svarbiausiais dalykais.
Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu – dirbtinai sukeliamas vėmimas, vartojami vidurius laisvinantys, skysčius iš organizmo šalinantys vaistai, norint pašalinti suvalgytą maistą, taip pat imamasi griežtos dietos, badaujama, intensyviai sportuojama.
Nepaliaujamas persivalgymas apibūdinamas nuolatiniais persivalgymo priepuoliais be reguliaraus pasipriešinimo jiems ir nesant kompensacinio elgesio. Nuo paprasto persivalgymo pastovus persivalgymas skiriasi kontrolės praradimu ir maisto kiekio, kuris akivaizdžiai didesnis už tą, kurį dauguma žmonių suvalgytų per panašų laikotarpį, suvalgymas.
– Kokios yra valgymo sutrikimų priežastys?
– Visuomenės susitelkimas ties fiziniu patrauklumu užprogramuoja mergaites ir merginas asmeninę vertę sieti su lieknumu. Jos perima mitą, kad išvaizda – būtina sąlyga sėkmingiems santykiams, karjerai. Tai skatina laikytis dietos, alinamai sportuoti ne siekiant tapti sveikesnei ir geriau jaustis, bet tapti patrauklesnei.
Nors tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai grožio standartai visiškai prieštarauja sveikam protui, moterys stengiasi tapti kuo panašesnės į žurnalo viršelio merginas. Šis perfekcionistinis siekis tapti gražiomis šiuolaikine prasme, tai yra nesveikai liesomis, paprastai tampa valgymo sutrikimų, visų pirmiausia, nervinės anoreksijos pradžia.
Valgymo sutrikimai gali formuotis ir šeimoje, kitaip sakant, šeimos nariai „užkrečia“ vienas kitą. Pavyzdžiui, mamos pasistaipymas prieš veidrodį, sakant, jog jau reikia susirūpinti figūra, laikytis dietos, gali būti lemtingas jos dukrai. Valgymo sutrikimams išsivystyti gali turėti įtakos ir traumuojantys įvykiai, išgyvenimai vaikystėje, tėvų skyrybos, fizinės ligos, patyčios, prievarta.
Be to, prisideda ir nepagrįsti komercinių dietų propaguotojų tvirtinimai, suteikiantys žmonėms tuščių vilčių pakeisti savo figūrą ir svorį. Nesugebėdami pasiekti deklaruojamų nerealių tikslų, nemažai žmonių įsitraukia į užburtą nuolatinio persivalgymo ir dietos laikymosi ratą, iš kurios jiems ištrūkti gali būti sunku, bet tai yra įmanoma.
– Kokie yra valgymo sutrikimų padariniai?
– Iš visų psichikos sutrikimų didžiausias mirtingumas būdingas nervinei anoreksijai – ja sergančiųjų miršta iki 70 procentų. Prisiminkime, prieš dvejus metus išsekusi nuo anoreksijos mirė garsi prancūzų manekenė Isabelle Caro. Itin pavojinga, kai nervine anoreksija susergama paauglystėje: nepakankamas maisto, maistingųjų medžiagų kiekis stabdo mergaičių fizinę, protinę ir lytinę raidą, sukelia kaulų masės mažėjimą, mažėja kaulų mineralizacija, badaujančioms mergaitėms gali išnykti mėnesinės. Be abejo, itin griežtos dietos ir badavimas labai paveikia psichiką, pažintines funkcijas – prastėja dėmesys, atmintis ir pan.
Vienas iš valgymo sutrikimų padarinių – socialinė atskirtis. Susirgęs žmogus netenka draugų, vis turi būti vienas, nuolat save kontroliuoti, o mintys visą laiką sukasi apie maistą. Juk su draugais, artimaisiais pietaujame, vakarieniaujame, einame į vakarėlius ne tik dėl vaišių, bet ir norėdami būti kartu. Tarp persivalgančių ir besilaikančių dietų žmonių nemažai irzlių, linkusių pratrūkti pykčiu. Jie dažnai būna prislėgti, itin savikritiški, jiems gali kilti problemų dėl alkoholio, narkotikų. Dauguma jų vengia rodyti savo kūną aplinkiniams, dažnai patys nenori žiūrėti į save, nenešioja vasarinių drabužių. Neretai tokių žmonių nukenčia ir seksualinis gyvenimas, jie nenori būti liečiami. Gali kilti nevaisingumo arba vaikų auginimo problemų. Šiems žmonėms trūksta savigarbos, būdingas jų bruožas – perfekcionizmas, tobulumo siekimas, per didelių ir dažnai net nerealių tikslų sau iškėlimas.
– Kaip tėvams pastebėti, pajusti ribą tarp dukros noro numesti kelis, pavyzdžiui, per žiemą priaugtus kilogramus ir prasidedančių gerokai didesnių problemų?
– Norėčiau pabrėžti, kad bręstančiam organizmui priaugti svorio yra normalu. Reikėtų stebėti, koks maisto kiekis suvalgomas. Esu turėjusi pacienčių moksleivių, kurios ir nuo pusės obuolio per dieną ar nuo stiklinės vandens jaučiasi labai storos. Tačiau paprastai valgymo sutrikimų turinčios merginos ligos pradžioje nuo tėvų, artimųjų slepia, ką valgo, kiek suvalgo. Būna, kad užsidariusios tualete pašalina skrandžio turinį, vartoja diuretikus – skysčių išsiskyrimą skatinančius vaistus. Tad reikėtų įvairiais būdais pasidomėti, ar taip nėra. Kita vertus, kad žmogus nuolat neprivalgo, badauja, matosi ir iš jo išvaizdos –gerokai krinta kūno svoris. Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į tokius grėsmės signalus kaip nuolatinis dukrų domėjimasis maistu, kalorijomis, produktų riebumu, dietomis, atsisakymas tam tikro maisto, dažni komentarai apie savo storumą ir antsvorį, nepaisant lieknos figūros, krintančio svorio, tam tikrus mitybos ritualus, kai maistas valgomas tam tikra tvarka, jis perdėliojamas lėkštėje, itin ilgai kramtoma ir pan.
– Kai kurie tėvai pagal savo mitybos įpročius ar nuostatas reguliuoja ir vaikų maitinimąsi, pavyzdžiui, vegetarai savo vaikams nesiūlo mėsos, o kai kurių šeimų, tėvų, besilaikančių dietos, vaikai taip pat priversti valgyti liesus, dietinius produktus. Ar tai taip pat gali paskatinti valgymo sutrikimus?
– Iš tiesų kai kuriose šalyse prisipažinti, kad laikaisi dietos, tampa nemadinga. Tad kai kurie žmonės savo dietą linkę vadinti sveika mityba, maisto ribojimą pateisinti tuo, kad yra vegetarai ar alergiški kai kuriems produktams. Dažnai tėvai, kad jiems nekiltų pagundų, tiesiog neperka kaloringesnio maisto, o augantis vaikas pusiau badauja, nes jam reikia subalansuotos mitybos, tam tikro kiekio baltymų, riebalų ir angliavandenių. Logiškai galvojant, bet koks maisto ribojimas, siekiant keisti figūrą, svorį, turi būti laikomas dieta, o ne sveika mityba.
Norėčiau paminėti, kodėl visgi nevertėtų badauti. Dauguma reiškinių, vykstančių prote, nėra kontroliuojami. Kūno masė kontroliuojama griežtai fiziologiškai. Svoris, kaip ir ūgis, mažai priklauso nuo mūsų valios. Tik 2 procentai žmonių turi genetinius veiksnius, leidžiančius badauti. 98 procentams badaujančių jų ir besilaikančiųjų dietos prasideda priepuolinis persivalgymas. Atsirandantys valgymo priepuoliai po badavimo iš tiesų yra geras įrodymas, kad ši priemonė nepadeda siekti tikslo. Jeigu dietos veiktų, jų nebūtų sukurta dešimtys tūkstančių. Dietos sėkmingos tik trumpą laiką, bet visiškai nesėkmingos ilgą laiką.
– Rimti valgymo sutrikimai gydomi stacionare?
– Taip. Didelis svorio kritimas yra pavojingas gyvybei, dėl dehidratacijos gali sutrikti širdies ir kraujagyslių veikla ir ištikti mirtis.
– Kokia pagalba veiksminga žmonėms, turintiems problemų dėl valgymo?
– Veiksmingiausiai pripažįstama kognityvinė–elgesio terapija, jungianti dvi efektyvias psichoterapijas – elgesio ir kognityvinę terapiją. Šios terapijos principų aš mokiausi Lietuvos kognityvinės elgesio terapijos draugijos rengiamuose trejų metų mokymuose, kur teko išgirsti žymių pasaulyje šios srities specialistų. Kognityvinis gydymas nukreiptas į paciento mąstymo klaidas, tai yra kraštutinį susirūpinimą savo figūra, svoriu, perfekcionizmą, nepasitikėjimą savimi. Elgesio terapija padeda žmogui įveikti žalingus valgymo įpročius.
– Ar valgymo sutrikimai paplitę tarp alytiškių merginų, moterų?
– Rimtų valgymo sutrikimų, kai diagnozuojama nervinė anoreksija ar nervinė bulimija, procentas nėra didelis. Tačiau daugybė moksleivių, jaunų moterų ir merginų teigia įvairiai badaujančios, bandančios reguliuoti savo kūno svorį ir linijas. Dauguma jų prisipažįsta, kad nuolat imasi tam tikrų veiksmų, siekdamos sumažinti svorį: vartoja apetitą mažinantį maistą ar preparatus, daug mokinių mokykloje nevalgo pietų arba per dieną stengiasi suvartoti ne daugiau kaip 1200 kilokalorijų, badauja daugiau nei parą, kartais po valgio vemia. Toks sutrikęs maitinimosi elgesys dar nereiškia, kad išsivystė valgymo sutrikimas. Tačiau vienas iš garsių autorių, parašęs knygą apie valgymo sutrikimus, Christopheris G.Fairburnas tokį elgesį priskiria prie didelės rizikos, kad išsivystys valgymo sutrikimų.
Teko lankytis miesto mokyklose, skaityti paskaitėles apie valgymo sutrikimus ir duoti užpildyti anketas, kurios mokinėms padeda įsivertinti, ar joms yra grėsmė susirgti valgymo sutrikimais. Iš esmės beveik kiekvienoje klasėje atsiranda bent viena ar kelios mergaitės su didesne valgymo sutrikimų rizika. Su jomis pasikalbu, rekomenduoju pasitarti su mama, anketos duomenys tikslinami vietoje aptariant atsakymus.
Apibendrindama norėčiau dar kartą priminti, kad individualūs mitybos įpročiai formuojasi dar vaikystėje. Augančiam vaikui didžiausias autoritetas yra tėvai. Todėl esminius figūros ir maisto vertinimus reikia keisti anksčiau, nei tai tampa viena iš valgymo sutrikimo formų. Būtina ugdyti sveiką vaiko požiūrį į savo ir kitų žmonių kūnus, išmokti priimti save tokį, koks esi, mylėti save, turėti teigiamą savo kūno vaizdą. Tiek tėvams, tiek mokytojams tenka labai svarbi užduotis – padėti vaikui įsisąmoninti, kad „tobuli“ kūnai, rodomi per televiziją, pasipuikuojantys žurnalų viršeliuose, nėra siektinas pavyzdys. Tai dažniausiai net nėra tiesa, o profesionalių stilistų, fotografų, kompiuterio kūrybos vaisius.
Aušra ŽVINAKEVIČIŪTĖ
