Lietuvių literatūros klasiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto Algimanto BALTAKIO figūra nuo šiol bus dar solidesnė - vasario 15-ąją jis švenčia aštuoniasdešimtmetį. Kol poetas nepervargo nuo sveikintojų bei žurnalistų dėmesio, „Julius“ skuba pasiklausyti, ką jis esminio suprato per netrumpą savo gyvenimą, link kur šiandien suka jo mintys. Jūsų dėmesiui - poeto pasakojimas.
Jubiliejiniai rūpesčiai
Kovo mėnesį toks pat jubiliejus laukia ir Justino Marcinkevičiaus, tad jis siūlo jubiliejaus puotą daryti drauge... Nežinau... Septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų šventėme trise - gyvas buvo dar ir Alfonsas Maldonis... Galėčiau švęsti Rašytojų sąjungoje, bet ten juk salė labai mažytė, žmonės nesutilps...
Pamenu, septyniasdešimtmečio puotą ten dariau - bičiuliai užpyko, nebuvo kur atsisėst, nebuvo kur pasisukt... Pastoviniavo žmonės ir išsiskirstė. Paskui gavau jų atsiprašinėti... Nei šis, nei tas...
Jei atvirai - nenoriu apskritai jokios puotos, tik prieš žmones nepatogu. Gal televizijoje galėtume tą jubiliejų paminėti - man taip labiausiai patiktų. Ir knyga kaip tik gimtadienio dieną turėtų pasirodyti... Paskutinio trisdešimtmečio poezijos rinktinė.
Pirmą kartą frazę „eilėraščių daugiau neberašysiu” ištariau 1979 metais. Bet dabar jau žinau, kad mesti rašyti yra kur kas sunkiau negu mesti gerti. Štai negėręs išbuvau aštuoniolika metų, o nerašius išbūti taip ir nepavyko. O ir dabar - aštuoniasdešimtmečio proga pasižadėjau sudaryti poezijos rinktinę nuo 1980-ųjų iki šių dienų. Pavadinau ją „Antakalnio vigilijos”, įdėjau ir keturis naujus eilėraščius... Knygos pagrindu pasirinkau savo knygos „Vienuolynas“ eilėraščius ir knygoje užrašiau šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo pasakytą frazę, kad “Dievas kiekvienam suteikia progą įstoti į vienuolyną. Tas amžinybės prieangis - senatvė ir yra visuotinis visų žmonių vienuolynas”.
Tiesa, mane pribloškė dar viena gimtadienio dovana - žmona padovanojo man kompiuterį su visu spausdintuvu. Kai pamačiau, kad ant mano rašomojo stalo, kur karaliavo tik knygos, rankraščiai ir ištikima spausdinimo mašinėlė, riogso kažkas šiuolaikiškas, svetimas ir nejaukus, pats sau netikėtai surikau: „Lauk nuo mano stalo”...
Tad štai - kambaryje atsirado dar vienas staliukas, specialiai kompiuteriui laikyti. Su šiuo jau pradedu po truputėlį bendrauti. Pasirodo, tikrai patogu. Su Grigorijumi Kanovičiumi galiu bendrauti taip, it jis sėdėtų kitame kambaryje, o ne Izraelyje... (Juokiasi.) Arba su anūke, kuri gyvena Vokietijoje... Darausi modernus - stengiuosi neatsilikti nuo žmonos, kuri dar sugeba lengvai suspėti su laiku.
Laimės formulė
Ir pats džiaugiuosi, ir kiti pagiria, kad turiu dar šiokį tokį apetitą gyvenimui. Man dar įdomu čia. Smalsu pamatyti, kas su mano anūkais, proanūkiais darysis...
Tėvas buvau nelabai koks - jaunas, padūkęs, užsiėmęs savimi, senelis buvau pusė velnio, o prosenelis - beveik idealus. Ne veltui sakoma, kad žmogus tobulėja... (Juokiasi.)
Dar surandu gyvenime kuo pasidžiaugti - patinka vairuoti savąjį loterijoje laimėtą automobilį (tik žiemai esu pastatęs į garažą), o dabar, kai atsikračiau lazdos, ir pasivaikščioti, apsilankyti bičiulių kūrybos vakaruose...
Jaučiuosi dar reikalingas, ne viską padaręs. Mat turiu sau pasižadėjęs parašyti knygą apie iš gyvenimo pasitraukusį sūnų Saulių. Ir ne tik apie jį. Manau, apie savižudybę kalbėtis mūsų šalyje svarbu. Juk, šiaip ar taip, 35 000 nusižudžiusiųjų per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tai labai rimta tautos problema. Aš, žvelgdamas į savo sūnaus gyvenimą, pastebėjau, nuo ko savižudybės grūdas sudygsta. Nuo nedarbo. Kalbu ne apie esančius darbo biržoje, tiksliau, ne tik apie juos. Kalbu apie žmones, neturinčius ir neieškančius mylimo darbo. To, kurio rankos pačios šaukiasi. To, per kurį žmogus gali save realizuoti. O dabar - jūs įsivaizduojate - Europos Sąjunga Lietuvos ūkininkams moka pinigus už tai, kad jie nedirbtų. Ką tai reiškia? Apvagiama tų ūkininkų siela, atimama prasmė.
Antra labai opi problema - nepagarba gyvybei. Pagalvokit, kiek žmonių žūsta avarijose, patys užsimuša, kitus užmuša, kasdien laikraščiai mirga nuo žmogžudysčių, per visus televizijos kanalus muša, kankina, šaudo, skerdžia, kasdienės aukos tampa statistika, įsigali mintis, jog tai - normalu... Juk kokį žmogus didžiausią turtą turi? Atvirai tariant, netgi vienintelį turtą - gyvybę, kaip šansą kažką nuveikti, kažko pasiekti.
Trečias dalykas - meilės tėvynei nebuvimas. Žmonės netenka savo šaknų, pulkais emigruoja, bastosi po pasaulį... Dabar daug virkaujančių: „Argi dėl tokios Lietuvos mes kovojome?..“ Aišku, dažniausiai taip virkauja tie, kurie nė velnio nekovojo, bet net ne čia esmė - aišku, kad dėl tokios - dėl laisvės. Sutinku, nepriklausomybės (bent jau ekonominės) mes neturim, bet laisvę turim tikrai. Nebevertinam jos? Tėvynės - taip pat? Negi mums išties geriau gyventi ten, kur pinigų daugiau duoda? Negi jau praradome tėvynės jausmą ir nesuprantame, kad tai mums - gyvybiškai svarbu. Čia juk - kiekvieno mūsų praeitis, protėvių kaulai, kalba ta pati, mes čia vienas kitą suprantam, mus sieja daugybė bendrų dalykų. Negi nesupranta, kad esama lietuviško mąstymo, lietuviško jausmyno, Lietuvos kultūros, be kurios juk ir pyragas neskanus, ir namai nejaukūs?
Patikėkit, be visų tų mūsų kraujyje gyvenančių, ko gero, iš archaikos pareinančių dalykų, mes niekada nesijausime laimingi. Mes, lietuviai, užmaišyti iš europinės, krikščioniškos tešlos, mumyse ilgesys ir kančia - it druska ištirpusi, mes negalime “keep smiling” kaip amerikiečiai, įskaus mums tos šypsenos, ir reikia tai suprasti.
Sekmadienio bohema
Ir dar - vėl reikia mums išmokti draugauti. Suprasti, kad draugai yra labai daug. Ir kad draugystė - galinga jėga. Todėl susidraugauti reikia siekti su visais iki vieno. Ir nesakyti, kad tam netinkamas, pernelyg sunkus laikas - nepamirškim, kad kuo blogesnė valdžia, tuo geresni žmonės.
Štai, pavyzdžiui, aš iki šiol linkęs bičiuliautis, eiti susitikti su draugais, bendrauti, diskutuoti, leisti laiką kartu. Kiekvieną sekmadienį dvyliktą valandą dienos važiuoju į kavinę prie Aušros vartų. Praeidamas pro juos visuomet maldą sukalbu - atiduodu duoklę Dangui, o tuomet jau einu atiduoti duoklės pragarui. Turime nuolat varijuojančią, bet daugmaž pastovią draugiją - ateina architektas Algis Nasvytis, Valdas Ozarinskas, dirbantis Šiuolaikinio meno centre, rašytojas Mykolas Sluckis kartais ateina... Toje kavinėje kaip tikras vyras ištariu: „Man - kaip visuomet“. Žinote, ką reiškia tas „kaip visuomet“? Tai dviguba porcija brendžio, puodelis kavos ir saldus pyragaitis „Madam de Pompadur”. Visa tai kainuoja aštuoniolika litų, o aš paduodu dvidešimtinę kupiūrą ir kaip džentelmenas tarsteliu: “Grąžos nereikia”...
Kartais susirenkam netgi šešiese, nors, atrodytų, jau seniai daugiau bičiulių turiu anapus nei čia... Pasišnekam apie viską, išsipasakojam, aptariam kultūros, politines naujienas, pafilosofuojam... Kartą vieni kitiems esame prisipažinę, kad visą savaitę sekmadienio dėl tų susitikimų ir laukiame...
Bėdų pardavėjas
O visų smagiausia - kai išties padarai gerą darbą: konkretų, paprastą, žemišką... Štai vieną dieną prislėgta man paskambino mano kraštietė ir buvusi bendrakursė. „Algiuk, - sako, - ką man daryt - mane apgavo“... Na, žinot, tie telefoniniai sukčiai - išviliojo iš moterėlės visus pinigus, kiek ji turėjo. Neva nelaimingas atsitikimas, į kurį pateko sūnus, jis neva sužalojęs žmogų, reikią sumokėti septynis tūkstančius litų. Ji, vargšė, prisipažino turinti tik keturis, tai tuos keturis ir paėmė...
Pradžioje nė nesumečiau, ką daryti, maniau, duosiu jai penkis šimtus litų, nes keturi tūkstančiai - ir man pačiam nemenka suma... Paskui ūmai prisiminiau, kad pažįstu Editą Mildažytę - paskambinau jai, papasakojau, o ši sako: „Jei pats sutinkat dalyvauti laidoje ir tą bėdą „pardavinėti” – prašom“. Kaipgi aš nesutiksiu? Ta mano bendrakursė ir taip gyvenime daug prisikentėjusi - šeima ištremta į Sibirą, tėvas susisprogdinęs bunkeryje, pačios tremtis... Nuėjau, papasakojau viską apie ją, sugraudinau, matyt, žmones, atsirado geraširdis verslininkas ir visus prarastus pinigus kompensavo. Negana to, E.Mildažytė Kalėdų proga dar ir nuo savęs tūkstantį pridėjo...
Tai ji, vargšė, man net ranką puolė bučiuoti... Sakau: „Ar išprotėjai? Tave šitaip gyvenimas daužė, o aš mačiau ir niekuo negalėjau padėti, tad bent tiek...”
Kažkurį vėlų vakarą sulaukiam skambučio: „Aš už penkiolikos minučių labai trumpam pas jus į svečius užsuksiu...“ Užsuka su rožių puokšte, dėžute saldainių ir buteliu prancūziško konjako. Mano žmona Sigita pradėjo atsikalbinėt, aiškinti, kad jokių dovanų neims, o aš ją sulaikiau, sakau: „Tu nepažįsti mūsų krašto žmonių - rytų lietuvių. Jei nepaimsim, ji tik pamanys, kad per menką dovaną davė...“
Ne dovana svarbiausia - tiesiog malonu kažkaip... Jaučiuosi gerą darbą padaręs.
Rimvydas STANKEVIČIUS
