Žinoma J. K.Rowling knygų apie Harį Poterį serija, pasirodo, patiko ne visiems. Ne taip jau mažai tėvų (visose JAV ir kai kuriose kitose šalyse) vaikų pamėgto jaunojo burtininko istorijoje įžvelgė nepageidautiną okultizmo, raganavimo, smurto propagavimą, slegiančią ir, anot jų, vaikus gąsdinančią atmosferą. Jiems knygos nepatiko tiek, kad 2001 m. kai kuriose JAV valstijose buvo deginamos kaip viduramžiais.
Pasiekti, kad knygos apie Harį Poterį būtų uždraustos, pasipiktinusiems tėvams nepavyko, tačiau bėgant metams kai kurie žmonės seriją vis tiek keikė, jos nemėgo ir ją ignoravo. Juk ten – vaiduokliai, raganos, melas ir apgavystės. Beje, JAV, tarp kitų knygų cenzūravimo formų, dominuoja tėvų prašymai. Pastariesiems labiausiai kliūva knygos, jų manymu, propaguojančios seksą, mistiką, kuriose galybė keiksmažodžių.
Ne pirmas kartas
Ši istorija su Hariu Poteriu nėra išskirtinė knygų draudimo byloje. Visais laikais būdavo uždraustų knygų, kartais net tų, kurias po 50 ar 100 metų žmonės vadino klasika ir versdavo jas skaityti mokyklose. Viduramžiais neįtikusias knygas degino. Degino jas ir Hitlerio parankiniai. Ir, įdomiausia, būdavo atvejų, kai ta pati knyga neįtikdavo fašistams ir komunistams, Bažnyčiai ir ateistams, demokratiškoms santvarkoms ir diktatoriškiems režimams.
1982 m., kaip atsvarą knygų draudimams ir atsakydama į vis aktyvesnius bandymus cenzūruoti knygas visose skaitymo įstaigose, JAV bibliotekų asociacija paskelbė uždraustų knygų savaitę, kuri skirta laisvajam skaitymui ir apskritai žodžio (spausdinto ir ne tik) laisvei.
Neįtiko bažnyčiai
1557 m. popiežius Paulius IV išleido „Index Librorum Prohibitorum“ – draudžiamų knygų sąrašą. Tuo metu Bažnyčios įtaka visuomeniniam gyvenimui buvo kone beribė, ir ji naudojosi galia, kad neleistų žmonėms „užsikrėsti“ nederamomis mintimis, įsisiūbuoti kitokiam požiūriui. Už neleidžiamų knygų skaitymą grėsė atskyrimas nuo Bažnyčios, kuris anuo metu buvo didelė bausmė. Pirmasis popiežiaus Pauliaus IV sąrašas net Bažnyčios yra pripažintas kaip pernelyg griežtas – po Tridento susirinkimo (devynioliktasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas) popiežius Pijus IV paskelbė Tridento sąrašą. Juo rėmėsi vėlesni draudimai iki pat 1897 m. Leono XIII „Index Leonianus“. Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašas, beje, atšauktas tik 1966 m.
Įvairiais laikais į Bažnyčios juoduosius sąrašus buvo patekusios net tokių žinomų ir dabar pripažintų autorių kaip A. Diuma, E. Zola, Voltero, O. de Balzako, Ž. Ž. Ruso, Koperniko ir kt. knygos. Stebėtina, bet tokio likimo išvengė Č. Darvino darbai ir A. Hitlerio „MeinKampf“, kurią uždraudė daug šalių.
Įdomu tai, kad katalikiško tikėjimo autoriai net pirmosios griežtos cenzūros laikais turėjo teisę pataisyti kūrinius, paruošti naują leidimą ir tikėtis draudimo panaikinimo.
Niccolo Machiavelli „Princas“
Itališkai, kuria ir buvo sukurtas originalas, ši knyga vadinasi „Il Principe“. Italų mąstytojas ir visuomenės veikėjas knygą parašė, manoma, 1513 m., tačiau pirmasis leidimas pasaulį išvydo tik 1532 m., penkeri metai po autorius mirties. Veikalas iškart užsitraukė katalikų pasaulio vadovybės nemalonę, be to, tokią didelę, kad buvo uždrausti visi šio rašytojo darbai.
„Prince“ iš pirmo žvilgsnio nieko tiesiogiai neįtinkančio tikėjimui nėra. Knygoje aprašoma valdžios užėmimo būdai, valstybės valdymo metodai ir savybės, reikalingos geram valdovui. Machiavelli sistematizavo valstybių rūšis, jų atsiradimo sąlygas, aprašė monarchijas ir respublikas, nurodė patekimo į valdžią būdus – tiek gudrumu, tiek klasta, intrigomis ir gyventojų sluoksnių rinkimais. Nebuvo užmirštos ir armijų rūšys, samdiniai, sąjungininkų įvairovė.
Tai knyga išimtinai apie valstybę, o joje aprašyti metodai daugeliu atvejų tinka ir dabar. Šiuolaikiniai šalių vadovai galėtų iš knygos pasimokyti, kaip valdyti valstybę, kaip laikytis duoto žodžio, kada rodyti gailestingumą, ir kam reikalingas žiaurumas.
Autorius turbūt jautė, kad knygą uždraus, nes neskubėjo jos išleisti. Ir neapsiriko. Knygą uždraudė nepaisant to, kad pirmasis leidėjas turėjo popiežiaus Klemenso VII leidimą ją išleisti.
Beje, 1572 m., kai Baltramiejaus naktį katalikai išžudė beveik 50 tūkstančių hugenotų, pastarieji vienu iš kaltininkų nurodė Machiavelli, nes Kotryna Mediči, karalienė motina, šį autorių skaitė, nors tai ir buvo draudžiama.
„Princu“ pasinaudojo ir dar keli valdovai. 1935 m. atėjęs į valdžią Musolinis paminėjo knygą, nurodydamas būtinybę Italijai turėti vieną valdytoją, diktatorių, palaikomą šalies armijos. Kitame pasaulio krašte 1959 m. perėmęs valdžią F. Kastro neslėpė, kad ši knyga patenka į jo revoliucinių skaitinių biblioteką.
Knygą nesunkiai galima rasti internete nemokamai, tačiau popierinius variantus ir dabar pardavinėja tokios pasaulinio tinklo elektroninės prekybos bendrovės kaip amazon.com. Naujos knygos originalo kalba kainuoja apie 17 JAV dolerių (mažiausia kaina) ir, žinoma, nėra atkeliavusios iš XVI a.
Neįtiko Rusijai
Komunistinis režimas į šoną nuo Komunistų partijos linijos nubėgančių minčių bijojo ne mažiau nei viduramžių Bažnyčia. Nuo pat sovietų valstybės atsiradimo šios šalies cenzūra atsidūrė Komunistų partijos rankose. Pagrindinis dalykas buvo nepraleisti antisovietinės propagandos. Žiaurumo vaizdavimas tapo įmanomas, jeigu jis parodydavo žvėrišką priešą arba tarybinių piliečių susidorojimą su tokiu.
1918–1919 m. bolševikai konfiskavo visas privačias spaustuves ir popieriaus gamybos įmones, taigi leidyba be valstybės pritarimo egzistuoti negalėjo. Jeigu dienos šviesą išvysdavo ne visai tinkamas darbas, paprastai būdavo uždraudžiami visi to autoriaus kūriniai. Tai buvo viena silpniausių cenzūros formų. Neįtikęs autorius ar leidėjas (net cenzūros atstovas) galėjo būti ištremtas, įkalintas, net sušaudytas.
Iš SSRS rašytojų sąjungos buvo išmestas Borisas Pasternakas („Daktaras Živago“ uždraustas), Aleksandras Solženicinas („Gulago archipelagas“). Užsienio autoriai negalėjo lengvai patekti į Rusijos literatūros erdvę. Henricho Belio „Grupinis portretas su dama“, už kurį autorius 1972 m. gavo Nobelio premiją, SSRS pasirodė 1973 m. pataisytas 150 vietų – 500 teksto eilučių. Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“ uždraustas 1960 m., o 1968 m. išspausdintas padarius cenzūrą dvidešimtyje vietų.
Prasidėjus persitvarkymui cenzūra kuriam laikui beveik išnyko. Subyrėjus SSRS, Rusijoje 1991 m. net priimtas įstatymas, draudžiantis cenzūrą.
Vis tik vėliau atsirado „federalinis ekstremistinės medžiagos sąrašas“, kuris buvo lyg draudžiamų dalykų katalogas, tik deklaruotas kaip nukreiptas prieš ekstremizmą. Jį paruošė Rusijos justicijos ministerija ir išleido 2007 m. Pirmajame variante buvo 14 punktų, o 2012 m. jis išsiplėtė iki 1 419 dalių. Iš knygų draudžiamomis tapo scientologų bažnyčios veikalai, kai kurios Jehovos liudytojų knygos ir žurnalai, keli islamo spausdiniai. Ekstremizmo užtvaros neperėjo garsusis A. Hitlerio kūrinys, B. Musolinio „Fašizmo doktrina“, P. J. Gebelso knyga „1945 m. dienoraščiai“.
Enciklopedijos „Terra“ 58-asis tomas
2010 m. žmogaus teisių įgaliotinis Čečėnijos Respublikoje N. Nuchažijevas pareikalavo iš prekybos išimti didžiosios enciklopedijos „Terra“ 58-ą tomą, nes, anot jo, straipsnyje apie Čečėnijos Respubliką yra visas rinkinys neigiamų stereotipų apie čečėnus, o istoriniai įvykiai nušviesti nesilaikant nustatytų principų. To žmogaus teisių gynėjui buvo negana – jis reikalavo nuteisti vyriausiąjį redaktorių.
Teisme pasipiktinęs teisių gynėjas tvirtino, kad leidykla visą tautą apkaltino nebūtais nusikaltimais – išdavyste, plėšikavimu, o apie čečėnus kalba „atsainiai ir niekinamai“. Teismas jį palaikė. Leidykla siekė apeliacijos, tačiau dar tais pačiais metais tomas iš knygynų buvo išimtas.
Sprendimas galėjo būti padarytas kitoks – išimti iš tomo 15 puslapių teksto, kuriuose ir yra minėtas straipsnis, tačiau tai sukeltų kitas juridines problemas – svetimo turto gadinimas, nes enciklopedija jau priklausė fiziniams ir juridiniams asmenims, todėl nuspręsta iš prekybos pašalinti visą tomą. Visą enciklopediją sudaro 62 tomai.
Čečėnijos Aukščiausiasis Teismas patvirtino pirminį Grozno rajono teismo sprendimą. Išvadose buvo paminėta, kad „straipsnyje ne tik yra daug netikslumų ir iškraipymų, bet ir sąmoningai falsifikuojama, net provokuojant, vienos iš Rusijos tautų istorija“.
Vyriausiasis redaktorius, nepareiškęs noro dalyvauti teismo procesuose Čečėnijoje, teigė, kad skandalas yra politizuotas, o straipsnis rėmėsi autoritetingų šaltinių duomenimis ir todėl neiškraipo jokių istorinių faktų ir neturi emocinio atspalvio.
Vis tik sprendimas padarytas, tomas išimtas ir įtrauktas į „federalinį ekstremistinės medžiagos“ sąrašą. Ar straipsnis toks baisus, galima įsitikinti jį perskaičius internete – surasti tikrai nesunku.
Neįtiko JAV
Šalis, garsiausiai deklaruojanti demokratiją, turi ir didžiausią uždraustų knygų sąrašą. Iš pradžių cenzūra draudė (1798 m. įstatymas) rašyti ir kurti netinkamus dalykus apie šalies prezidentą ir Kongresą, vėliau (1917 m.) labai svarbia paslaptimi tapo informacija apie JAV ginkluotąsias pajėgas. Dar po kurio laiko amerikiečiai itin jautriai ėmė reaguoti į juodaodžių netinkamą paminėjimą. Kai kurios knygos uždraustos tik dėl to, kad pavadinime buvo žodis „juodas“ – tarkim, Ričardo Raito „Black Boy“ arba Harietos Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelė“, kur draudimą lėmė dažnas žodžio „negras“ vartojimas. Ilgą laiką ir ne vienoje valstijoje (beje, kai kur uždraudžiamas ir dabar) apribotai buvo platinamas visuotinai pripažintas Marko Tveno kūrinys „Heklberio Fino nuotykiai“, nes jame dar skaudesnis juodaodžiams žodis „nigeris“ paminėtas beveik 250 kartų! Beje, tik JAV nutarta, kad „negras“ yra rasistinio atspalvio žodis.
Vėliau draudimų sąrašas pasipildė vulgaria leksika, smurto scenų vaizdavimu, antireliginėmis mintimis. Vis tik reikia prisiminti, kad JAV draudimai paprastai paskelbiami ne visos šalies, o tik vienos ar kelių valstijų mastu. Tai gerokai efektyviau, tačiau retkarčiais sukelia ir įdomių nesupratimų.
Interneto laikais uždrausti nesunku, tačiau sunku užtikrinti, kad neleidžiama knyga tikrai bus neprieinama. Beje, atskirų valstijų draudimai kartais numato tik knygos uždraudimą mokyklų bibliotekoje, tačiau nevaržo jos platinimo knygyne.
Amerikos bibliotekų asociacija kasmet sudaro dešimtuką knygų, kurios praėjusiais metais sulaukė daugiausiai bandymų uždrausti.
Kurtas Vonegutas „Skerdykla Nr. 5, arba vaikų Kryžiaus žygis“
Pas mus ji paprastai verčiama tik „Skerdykla Nr. 5“. Joje herojus Bilis Piligrimas klaidžioja laike. Jis atsiranda įvairiausiose vietoje, išgyvena Drezdeno bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metais, pakliūva į lėktuvo katastrofą JAV, su pornožvaigžde gyvena stikliniame kambaryje Trafalmadoro planetos zoologijos sode ir t. t. Aštrios satyros, juodojo humoro ir mokslinės fantastikos kūrinys laikomas geriausiu Voneguto kūriniu, jis seniai tapo klasika. Beje, autorius pats išgyveno Drezdeno bombardavimą, miesto, kurį sąjungininkai be jokio būtinybės, karo gale beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus. Tuo metu rašytoją su kitais amerikiečiais karo belaisviais vokiečiai nakčiai užrakindavo senoje neveikiančioje miesto skerdykloje Nr. 5, iš kur ir knygos pavadinimas.
„Skerdykla Nr. 5“ – viena dažniausiai per pastaruosius 25 metus uždraudžiamų knygų. Neva dėl vulgarios kalbos, nepadorumo, žiaurumo, leksikos, nepatriotinio karo pavaizdavimo, netinkamos vaikams kalbos, bedievybės, amoralumo ir t. t. Knyga kartais neįtinka religijos atstovams, pasipiktinusių tėvų grupei, dorovės sergėtojams. 1973 m. vienos Dakotos mokyklos taryba nutarė, kad knyga turi būti sudeginta. Tą patį sprendimą priėmė Ajovoje. Vienas Pietų Karolinos mokytojas, už knygos naudojimą pamokose, buvo suimtas ir apkaltintas nepadorios medžiagos naudojimu. Panašios dalykai dėjosi visoje šalyje, įvairiose valstijose ir dalyvaujant įvairaus rango pareigūnams.
Beje, Kurto Voneguto biblioteka siūlė mokiniams, kurių mokyklose ši knyga uždrausta, ją nemokamai parsisiųsti iš jos. 1981 m., kitoje geležinės uždangos pusėje — SSRS išleista „Skerdykla Nr. 5“ taip pat neapsiėjo be cenzūros įsikišimo.
Dešimtukai
Amerikos bibliotekų asociacijos 2011 m. labiausiai bandytų uždrausti knygų dešimtukas:
1. „ttyl; ttfn; l8r, g8r“, aut. Lauren Myracle
Priežastis: nepadori kalba, religiniai motyvai, atviros sekso scenos, netinkamumas amžiaus grupėms.
2. „The Color of Earth“, aut. Kim Dong Hwa
Priežastis: nuogumas, sekso scenos, netinkamumas amžiaus grupėms.
3. „The Hunger Games trilogy“, aut. Suzanne Collins
Priežastis: nukreipta prieš etnines grupes, šeimą, nejautrumas, nepadori kalba, satanizmas, smurtas.
4. „My Mom's Having A Baby! A Kid's Month-by-Month Guide to Pregnancy“, aut. Dori Hillestad Butler
Priežastis: sekso scenos, netinkamumas amžiaus grupėms.
5. „The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian“, aut. Sherman Alexie
Priežastis: nepadori kalba, rasizmas, religiniai motyvai, sekso scenos, netinkamumas amžiaus grupėms.
6. „Alice“, aut. Phyllis Reynolds Naylor
Priežastis: seksas, nepadori kalba, religiniai motyvai.
7. „Brave New World“, aut. Aldous Huxley
Priežastis: sekas, rasizmas, religiniai motyvai.
8. „What My Mother Doesn't Know“, aut. Sonya Sones
Priežastis: seksas, nepadori kalba.
9. „Gossip Girl“, aut. Cecily Von Ziegesar
Priežastis: narkotikai, nepadori kalba, seksas.
10. „To Kill a Mockingbird“, aut. Harper Lee
Priežastis: nepadori kalba, rasizmas.
Britų žurnalo „ShortList“ įvairių šalių ir laikų dešimtukas:
1. „Brave New World“, aut. Aldous Huxley (1932 m.)
Priežastis: negatyvios mintys, vaikų gimimo klausimais.
2. „The Grapes of Wrath“, aut. John Steinbeck (1939 m.)
Priežastis: šokiruojantis aprašymas.
3. „Tropic of Cancer“, aut. Henry Miller (1934 m.)
Priežastis: seksas, šokiruojančios scenos.
4. „Slaughterhouse-Five“, aut. Kurt Vonnegut (1969 m.)
Priežastis: vaikų psichikos traumavimas.
5. „The Satanic Verses“, aut. Salman Rushdie (1988 m.)
Priežastis: religiniai motyvai.
6. „The Perks of Being a Wallflower“, aut. Stephen Chobsky (1999 m.)
Priežastis: seksas.
7. „Things Fall Apart“, aut. Chinua Achebe (1958 m.)
Priežastis: kolonializmo kritika.
8. „American Psycho“, aut. Brett Easton Ellis (1991 m.)
Priežastis: neigiama įtaka nepilnamečiams.
9. „The Metamorphosis“, aut. Franz Kafka (1915 m.)
Priežastis: atsisakymas rašyti čekų kalba, tautybė.
10. „Lolita“, aut. Vladimir Nabokov (1955 m.)
Priežastis: nepilnamečių seksas.
Šaltinis: A-ZET
