Irena Ivenkovė
Nijole, sveikinu apsigynus magistro darbą ES politikos tema. Ar buvo sunku krimsti mokslus?
Ačiū. Neakivaizdžiai mokantis nebuvo labai sunku, nors, aišku, pasistengti reikėjo. Juk ir sesijos, ir egzaminai, ir darbas scenoje. Bet aš labai pareiginga, tiksliai pagal savo pavardę – Pareigytė. Jei žinau, kad reikia ką nors atlikti – darau iki galo. Rašydama magistro darbą tris mėnesius net nekoncertavau. Tėtis taip išmokė: „Ką pradėjai – baik.“ Atsimenu, dar maža būdama ravėdavau braškes pas tėvus. Žinote, kaip vaikui tingisi – pakapstai, pakapstai ir jau drybsai lysvėje. Tuoj pat prieidavo tėtis ir kaldavo: „Ką pradėjai – baik.“ Taip ir išaugau su pareigingumo nuostata galvoje.
N. Pareigytė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Įdomu, kodėl pasirinkote studijuoti ES politiką? Pagal jūsų profesiją lyg ir logiška būtų gilintis į kultūros vadybą.
Prieš ketverius metus įstojau į magistrantūrą. Po bakalauro – tarptautinio verslo studijų anglų kalba.
Labai norėjau mokytis toliau, bet buvo sunku tikslingai apsispręsti, kur stoti. Juk tikrai sukuosi pramogų versle, o ES politika su tuo niekaip nesusijusi. Vis dėlto su drauge nusprendėme stoti ten pat. Manėme, kad su ES susiję mokslai perspektyvi sritis. Tačiau sėkmė nusišypsojo nevienodai – aš įstojau, o draugė – ne. Ji man vis skambindavo ir teiraudavosi: „Na, kaip sekasi?“ Atsakydavau: „Kankinuosi“. Vis dėlto mokslus baigiau. Labai dėl to džiaugiuosi. O mokytis kultūros vadybos net negalvojau. Juk niekada neplanavau atsidurti pramogų versle, nors gyvenimas pasisuko kitaip.
Nijolė Pareigytė (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas)
Kuo iš tiesų norėjote būti?
Tėtis iš anksto man buvo suplanavęs ateitį (šypsosi). Jis dažnai vykdavo į Vokietiją, nes Lietuvoje atstovauja vokiškų liftų gamintojams. Ir mane dažnai veždavosi, ir visiškai rimtai sakydavo: „Mokykis vokiečių kalbos, važiuosi į Vokietiją dirbti aukle.“ Ir ką jūs galvojate, mokiausi ištisus septynerius metus. Dar muzikos mokiausi dešimt metų, paskui studijavau anglų kalbą. Supratau, kad nenoriu būti muzikos mokytoja. Jei nesi tikrai puikus pianistas, mokytojavimas vis dėlto yra vargas – darbo daug, o mokama mažai. Pasižiūrėdavau į savo mokytoją ir pagalvodavau: „Ne, nenoriu būti kaip ji.“
O paskui sulaukiau pasiūlymo dainuoti grupėje „69 danguje“. Taip savaime pasislinkdavo gyvenimas kažkuria kita kryptimi. Tiesą sakant, dainavimas ir grupė buvo tarsi spyris į užpakalį – visiškai pasikeitė tempas, viskas ėmė bėgte bėgti, veiklos daug, o ir savaitgaliai visi užimti... Tačiau ši veikla iškart davė rezultatų – atsirado pajamų, nebereikėjo sukti galvos, kaip susimokėti už būstą, galėjau įsigyti automobilį ir taip toliau... Taip gyvenimo tempas ir jo būdas įsuka žmogų. Vis dėlto man kažkokios ypatingos sėkmės ar išgarsėjimo gal labai smarkiai nereikėjo. Man gerai taip, kaip yra, kiek yra, tiek užtenka. Nedrįstu reikalauti daugiau. Labai džiaugiuosi tuo, ką turiu.
Nijolė Pareigytė TV3 nuotr.
Ar neapmaudu, kad visuomenėje jūs kiek nuvertinama? Esate ir valinga, ir atkakli, ir darbšti, o neretai apie jus galvoja ir kalba visai kitaip.
Na, ko norėti – juk grupėje pradėjau dainuoti 19 metų, dar visa pilna rožinių svajonių, tokio gyvenimo, pramogų verslo neragavusi. Be to, buvau ir esu labai gyva, vis patekdavau į žmonių akiratį, vis kažkokios kalbos, skandalai... Tiesą pasakius, tokia lengvabūdiška iš tiesų nė nebūdavau. Man daug kas sakydavo: „Kai atsiduri prieš kameras, kažkodėl tampi kitokia, pradedi daugiau kvailioti.“ Iš tiesų taip ir būdavo. Kita vertus, grupė mus išaugino ir subrandino. Galiu pasigirti ir pasididžiuoti, kad vis dėlto nė vienai merginai iš „69 danguje“ ši veikla neužgožė nei šeimos, nei vaikų, nei mokslų. Visas scenos spindesys ir skurdas, visa pramogų verslo karuselė neapsuko galvų ir nepakeitė svarbiausių dalykų gyvenime.
Bet juk turbūt nepaneigsite, kad skandalai Lietuvoje žvaigždėms dažnai praverčia. Nejaugi nė karto tuo nepasinaudojote?
Sutinku su mintimi, kad skandalais dažnai sukuriamos žvaigždės. Taip pat jie padeda žmonėms išgarsėti. Bet skandalas skandalui vis dėlto nelygu. Kai jau žinau, kaip jis daromas ir ką reiškia, savo įgudusia akimi iškart matau, kiek daug yra išgalvotų, specialiai išspaustų įvykių. Vis dėlto turiu pasakyti, kad mes netikrų, plastikinių skandalėlių nekūrėme.
Nijolė Pareigytė. Raimundo Adžgausko/ Vakaro žinių kalendorius nuotr.
Net tada, kai plastikos chirurgai jums padidino krūtinę ir apie tai buvo paskelbta visai Lietuvai?
Net tada. Juk krūtinę pasididinau ne dėl kitų ar skandalo, o dėl savęs. Man atrodė, kad mano moteriškumui to reikia, kad tada būsiu tobulesnių formų. Tiesą sakant, buvo nemalonu ir nepatogu, kai kalbos apie operaciją skambėjo viešai – juk net tėvams apie tai dar nebuvau sakiusi. Man tada norėjosi sulįsti į žemę, nors galbūt to nesimatė, nes neparodžiau. Bet iki šios dienos nesigailiu ir nesigraužiu, kad pasiryžau krūtų didinimo operacijai. Ką padarei – tą padarei, vadinasi, taip ir turėjo būti.
pontaniškai priimu sprendimus ir niekada dėl jų nesigailiu. Juk kai pagalvoji – jei graušiesi prieš ką nors darydama, o paskui – jau padarius, gali save užgraužti negyvai. Kam to reikia?
Nijolė Pareigytė (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas)
O ar nuolatinis viešumas tiesiog neatsibodo? Juk jus amžinai stebi.
Kai pradėjau dainuoti, ketverius metus man viskas atrodė gerai. O paskui norėjosi pasislėpti, pabėgti. Kartais pavyksta pasidaryti sau tokias mažas atostogas. Kita vertus, juk puikiausiai suprantu, kad viešumas yra mano darbo dalis – man reikia rodytis, reikia, kad apie mane rašytų. Labai nesipriešinu, nors kartais sau leidžiu atsisakyti kokio nors interviu. Labiausiai nervina, kai kas nors daroma slapta, iš nuogirdų ar pavydo, skelbiama, kas net nėra tiesa. Prie to turbūt niekada neįprasiu. Gal tai ir neįmanoma.
Nijolė Pareigytė (TV3 nuotr.)
Kaip elgiatės ant ko nors iš tiesų supykusi?
Kai kas nors blogai, garsiai apie tai sakau, netyliu. Man tai padeda – nebereikia nešioti visko savyje, vienai išgyventi. Daug kam viską pasakoju – ir tėvams, ir trys grupės merginos yra pačios geriausios ir artimiausios
draugės, ir brolį Tomuką turiu labai gerą...
Galbūt būtent dėl tų įvairių gyvenimo nuotykių kažkada norėjote studijuoti psichologiją? O gal gerai suprantate žmones – juk esate atvira ir visiems draugiška.
Nepatikėsite, aš ir dabar dar noriu studijuoti psichologiją! Gal dar studijuosiu, jei tik laiko atrasiu. Man patinka suprasti, ką žmonės galvoja, patinka į juos žiūrėti ir įžvelgti kažkokių dalykų, patinka suprasti save ir žinoti, kaip geriausia elgtis tam tikrose situacijose. Man įdomu, ką žmonės apskritai gali išgyventi. Jaučiuosi tarsi suspaustas kumštis, kurį atgniaužus dar daug kas gali išlįsti. Manau, kad ir žmones neblogai suprantu – moku juos išklausyti, nenutraukiu, jie man išsipasakoja. Kartais pavyksta patarti ar bent
nuraminti.
Ar ne dėl šių savybių taip apsukote galvą visiems ūkininkams TV3 laidoje „Ūkininkas ieško žmonos“?
Nežinau, tačiau kad aš iš tiesų mėgstu kaimą – tiesa. Neseniai lankiau giminaičius kaime – tos išvykos labai norėjau ir laukiau, buvo taip smagu. Nuo mažens nebijau ūkio darbų – tėvų ūkyje kokį darbą duodavo, tokį ir atlikdavau. Man nesunku nei pripulti padėti, nei sodinti, kasti ar ravėti. Tėvai dar mažą pripratino.
Nijolė Pareigytė (TV3 nuotr.)
Ar tėvai jus augino griežtai?
Aš jų klausydavau. Kai mama ką sakydavo – manydavau, kad ji teisi, geriau mato, greičiau viską perpranta. Tai galiodavo ir mano vaikinams. Griūdavo draugystės – ir dėl mokslų, ir dėl mamos nuomonės. Kai atvykdavau su kuriuo vaikinu ir jie susipažindavo, mama kartais tiesiai šviesiai
sakydavo: „Nieko jums neišeis.“ Ir iš tiesų neišeidavo. Taip po mamos griežta ranka ir užaugau.
Gal tėvai ir dabar pataria dėl vaikinų? Ką jie mano apie draugystę su krepšininku Artūru Jomantu?
Ne, dabar jau ne, galbūt ir nedrįstų. Juk jau esu suaugęs žmogus ir pati kuriu savo gyvenimą. Gal tik norėdami paties geriausio savo dukrai gali patarimais padėti. Bet mums su A. Jomantu viskas gerai (šypsosi).
Nijolė Pareigytė ir Artūras Jomantas Europos jaunių čempionato varžybose (Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus nuotr.)
Kokios vyro savybės jums patraukliausios?
Man patinka dalykiški vyrai – teisingi, darbštūs, griežti, tvarkingi, „tvirtos rankos“, protingi – kurie žino, ko patys nori ir kaip to pasiekti. Man nesiseka, nepatogu bendrauti su menininkais – mat meniškos
prigimtys vieną dieną nori vieno, o kitą jau gali trokšti ko kito... Galbūt kai kuriems jų geriau, kai visus keturis namų kampus laiko moteris, o jie tarp tų sienų gali ramiai įgyvendinti savo vizijas. Štai Egmontas Bžeskas
tikrai jokiu būdu nebuvo ir nėra blogas žmogus, bet mes turbūt tiesiog vienas kitam netikome.
Nijolė Pareigytė ir vėl erotinio skandalo epicentre(R. Dačkaus/Fotodiena.lt nuotr.)
Ir pabaigai – kaip Nijolė Pareigytė mano, kas žmogui yra laimė?
Atsakysiu paprastai – tikriausiai kai tau sekasi ir darai tai, kas tau patinka. Tai didelė laimė žmogui.
Manau, kad reikia išgyventi kiekvieną gyvenimo etapą. Gražią vaikystę man sukūrė tėvai, dėl jos nereikėjo stengtis. Štai galbūt baigiasi jaunystė – dabar man 26-eri. Jaunystę taip pat labai gražiai nugyvenau, ji buvo
ypatinga, įsimenanti. Dabar turbūt artėja branda. Apskritai manau, kad kokį gyvenimą susikursi – tokį ir turėsi. Man patinka gyventi, nes gyvenimas iš tiesų yra šventė, jis – nuostabus. Tik reikia protingai ir gražiai jį kurti.
