Aktorė bei visuomenės veikėja Nijolė Oželytė prisipažino, kad viso spektaklio dar neteko pamatyti, tačiau iš ištraukų ir vertinimų ji susidarė savo nuomonę, kuri gerokai skiriasi nuo prieš jį pasisakančių politikų: „Viso spektaklio nemačiau, žiūrėjau tik ištraukas ir skaičiau apie jį atsiliepimus. Didžiausia gerklė yra to, kuris nematė, nežino, nesupranta, bet nori pasirodyti, kad turi kažkokią poziciją.
Kiek man teko susidaryti nuomonę apie spektaklį, tai aš jį galėčiau palyginti su skiepais, nes skiepas – tai tam tikro skysčio įleidimas žmogui, po kurio laiko jis paveikia organizmą ir žmogus nesuserga. Aš manau, kad tas spektaklis yra žymiai sudėtingesnis už tuos pseudo katalikus, kurie sukėlė tokias bangas Seime. Giliai tikintis žmogus užjaus ir pagailės to, kuris bejėgiškai tyčiojasi iš kitiems žmonėms šventų dalykų – jeigu tai yra patyčios – o religingas ateistas nepraleis progos pasirodyti visu savo kvailumu, dergti to, ko jis nei matė, nei girdėjo ir tokiu būdu pasirodyti žmonėms šventų dalykų gynėjo pozicijoje. Kai tikėjimas yra tik imituojamas, tik reklama, tai spektaklis ir vyksta, tik skirtumas tas, kad vienas spektaklis yra meninis, o kitas – pigus, vulgarus“ , – savo poziciją dėstė N. Oželytė.
Paklausus, ar jai spektaklis pasirodė šokiruojantis, moteris teigė, kad nieko šokiruojančio ji neįžvelgė, nes menas, anot jos, yra kuriamas tam tikrais simboliais, į kuriuos reikia žvelgti ne paviršutiniškai, o ieškant gilesnės prasmės, kuri iš tiesų yra ne šokiruojanti, o priverčianti susimąstyti ir atsigręžti į paprastus dalykus.
„Iš to, ką mačiau, aš nemanau, kad šis spektaklis yra šokiruojantis. Juk menas yra toks dalykas, kuris žmoguje turi sukelti tam tikrą kokybinį pakitimą. Tarkim ta scena, kur vaikai kažką mėto į Dievo atvaizdą – normaliam žmogui bežiūrint gimsta jausmas apie norą apginti, užstoti, paaiškinti kažką vaikams, o ne eiti su jais ir taip pat mėtytis. Ir jeigu spektaklis sukelia tam tikrus išgyvenimus, tai yra labai gerai.“
Krikščioniški atvaizdai būna ir ant kelnaičių
Kad spektaklyje naudojami tam tikri krikščioniški motyvai, kurių išniekinimu ir yra kaltinamas režisierius, N. Oželytė teigė nematanti nieko keisto, kad Dievo atvaizdas kaip simbolis yra pasitelkiamas mene, mat jį galima pamatyti ir kur kas labiau kompromituojančiuose reiškiniuose: „Dievo atvaizdus yra labai priimta daug kur naudoti, jie būna netgi ant marškinėlių ar kelnaičių. Reikia dar suvokti, kad religingumas ir tikėjimas yra skirtingi dalykai.
Religingumas tai kai tam tikra grupė žmonių, kurie sakosi, kad gyvena vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis, nors iš tikro jie meluoja, kas yra pikta, bet tai jau jų reikalas. Yra ir kiti, kurie gyvena išvis be religijos, bet šiuo atveju aš kažkaip manau, kad tas režisierius kaip tik yra giliai tikintis ir humaniškas žmogus. Jo mintis ir buvo krikščioniška, bet tie, kas neturi krikščionybės ir žmogaus meilės viduje, jie, kaip ir visi tuščiaviduriai, pradeda ginti krikščionišką atributiką, visiškai nekreipdami dėmesio į esmę. Jei režisierius tokiu spektakliu sukels kitų žmonių širdyse užuojautą, žmogišką suvokimą ir norą apginti artimą, tai duok, Dieve, jam laimės. Aš pati vertinu tikinčius, o ne tik šaukiančius, kad jie tiki“.
Kodėl Lietuvoje tokia reakcija?
Nors menas dažnai peržengia tam tikras moralines ribas ir šokiruoja žiūrovus, vis dėlto šis spektaklis Lietuvoje sulaukė ypatingai daug diskusijų ir prieštaringų nuomonių. Kyla klausimas, ar jis tikrai toks šokiruojantis, ar vertinimas tam tikra prasme priklauso ir nuo visuomenės mentaliteto.
Protesto akcija prieš Romeo Castelluccio spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ rodymą (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
„Mes esame paauglių visuomenė, tokia Sovietinė ir maksimalistinė, kuriai atrodo, jog viskas turi būti idealu, nors iš tikrųjų juk nieko idealaus nėra. Netgi mokytojai, kurie moko doros bei teisybės, ne visada tokie yra, vaikai užaugę pamato, kad jie būna ir nedori, ir meluojantys. Mes esame įsikalbėję, kad visi kiti, išskyrus mus, turi būti geri, padorūs arba tokie, kaip mes juos įsivaizduojame, o patys galime būti bet kokie.
Todėl tokia vaikiška, primityvi bei kurstanti reakcija kilo ir dėl spektaklio. Ypač dar todėl, kad gresia rinkimai, todėl tie, kurie vaizduoja didelius katalikus – turi progą pasireikšti. Kad ir ta pati V. Aleknaitė: nelabai išgirdo Garliavos mergaitės klyksmo, nelabai matė, kaip advokatas prievartavo vaiką, kažkaip ji liko kurčia, o štai čia jau turi ką pasakyti apie moralę ir panašius dalykus.
Mes esame tarybiniai žmonės, nes Tarybų valdžioj būdavo taip: parašo rašytojas knygą, o jo kolegos jį pasmerkia, pabalsuoja, kad jį uždarytų į kalėjimą arba uždraustų knygą, o kai jų paklausdavo, ar tą knygą patys skaitė, atsakydavo, kad ne, nes jeigu prisipažintų – tai patiems grėstų kalėjimas. Lietuviai vis dar įpratę taip reaguoti: nežino, bet tau pasakė, kad kažkas blogai, tai tu kaip šuva ir puoli, galvot nieko pačiam nereikia, nei pažiūrėti, nei pasigilinti.
Lietuvai turbūt trūko kažkokio pasidirginimo, o šio spektaklio iškėlimas į viešumą ir yra tas pasidirginimas, visi tada jaučiasi prasmingai sudalyvavę. Ir baigiasi tuo, kad pabaigoje niekas jau nebegalvoja apie spektaklį išvis, visi jau ima kalbėti apie pačius diskusijų dalyvius, o į meną jau niekas nebesigilina, ir visiems labai smagu. Tik kad siela lieka tokia pat lėkšta – su religingumu, bet be tikro tikėjimo. Užuot kovoję vieni su kitais, mes turime kurti geriau negu tas, kuris kuria taip, kaip mums nepatinka, bet juk spjaudytis visada lengviau“, – reziumavo N. Oželytė.
