Kaip kada. Man tyla yra priimtina. Tačiau nieko nėra gražiau už paukščių muziką. Juk ir žmogus, įsiklausęs į gamtą, pradėjo kurti muziką.
Kur ieškote tylos?
Gyvenu miške. Dabar kalbėdama regiu patvinusią Vilnelę, o už jos - mišką. Tai yra taip nuostabu. Visas pasaulis yra čia. Man net nebūtina kažkur keliauti, turiu viską, ko man reikia.
O jei reikėtų pasirinkti, kam teiktumėt pirmenybę – tylai ar muzikai?
Kartais gera pabūti tyloje. Aš niekada nejungiu televizoriaus ar radijo vietoje fono. Pati renkuosi, ko noriu. Kartais nėra laiko susikurti komforto. O kartais žinau, kokią muziką norėsiu girdėti kurdama. Muzikos turime tiek daug, kad kartais būna sunku surasti norimą plokštelę.
Kokios muzikos mėgstate klausytis?
Kartais virdama sriubą klausausi Vivaldžio. Esu išlepusi ir nemėgstu kasdien klausytis tos pačios muzikos. Patinka Stingo, P.McCartnio dainos. Mane įkvepia Bjork ir M.Nymano kūryba, nes mėgstu saviraišką, o ne norą įtikti.
Kaip manote, ar galima sakyti, kad dailė ir muzika susijusios?
Tai kūryba. Kartais muzika ir dailė susijungia viename asmenyje. Aš taip pat negaliu be muzikos. Pamenu vienas mano mokytojas, dėstęs Čiurlionio menų gimnazijoje grafiką, yra pasakęs, jog muzika yra aukščiausias menas. Tada taip įsižeidžiau. Maniau, negalima taip vienareikšmiškai teigti.
Tačiau gal galima išvesti paralelę tarp muzikos ir spalvos?
Manau, kad taip. Juk dažnai mąstome, kokia spalva galėtų būti nudažyta kuri nors nata. Galvojame apie spalvos ir garso vienovę, gylį. Viskas šioje žemėje susiję.
Kaip manote, kokia spalva galima nutapyti tylą?
Mėlyna. Tylai labiausiai tiktų R.Katiliūtės paveikslai. Tokie mėlyni. Juose atsiveria begalinės erdvės. Bet ta mėlyna tokia sodri – ne blanki, vaisinga – ne bergždžia. Muzikai nutapyti rinkčiausi visas vaivorykštės spalvas. Tyla ir muzika susideda iš begalės dalykų, bet visas spalvas sumaišius, jos virsta viena.
Kaip manote, ką stebėtojas mato sukurtame meniniame vaizde?
Visi mato tą patį. Galiu pateikti paralelę: kai kalbu apie tai, ką sapnavau naktį, tai nereiškia, kad aš sapnuoju daugiau. Mes tiesiog labiau gilinamės į kai kuriuos dalykus. Nemanau, kad stomatologas yra mažiau jautrus už menininką. O kartais ne poetas, skaitydamas poeziją, ją puikiai jaučia. Tik baisu, kad per tokį bėgimą ir skubėjimą nebematome paprastų dalykų, prarandame jautrumą.
Ar būna, kad kurdama mąstote apie viena, o žmogus, paėmęs į rankas jūsų darbą, regi visai ką kita?
Man tai įdomu. Žavu, jei kas nors sugeba atrasti kažką nauja. Kūrinys, nukeliavęs nuo mano stalo, turi teisę į savo gyvenimą. Meno kūrinys kaip vaikas... Jis yra tavo, bet skirtas ne tau. Kuo daugiau meno kūrinys sukelia emocijų ar įspūdžių, tuo jis yra įdomesnis. Todėl aš nemėgstu rašyti pavadinimų po paveikslais, nes jie nurodo žiūrovui, kuria linkme mąstyti.
Kur yra jūsų kūrybinių ieškojimų erdvė?
Kartais netikėtai žybteli kokia nors frazė. Ypač iš ryto, nes virš mūsų lovos yra stoglangis, o pro jį šviečia saulė. Tada užsirašau tą netikėtą frazę savo eskizų sąsiuvinyje. Kai žodis atsiranda pirmiau, tada paveikslų pavadinimai tampa labai svarbūs… Pavyzdžiui, „Pasaulis bučiuoja mane tavo lūpomis“, „Graži bus ta diena, kai aš išeisiu, bet jau ne man“…
Dabar eskizų sąsiuvinyje esu nupiešusi žydrą dėmę oranžiniame fone. Kada nors tai pavirs paveikslu. Mintis visada tokia svarbi, kad turi praeiti šiek tiek laiko, kad ji kažkuo taptų. O kartais prisimenu kokį nors žmogų, draugą... Prisiminusi vieną gerą draugą, pradėjau tapyti baltą suoliuką ir ežerą šalia jo namų… Kūrybiškumas – amžinas variklis, kuris pats pasikrauna.
Aina Valčiukaitė
