Baleto solistui Nerijui Juškai po sudėtingos traumos ištverti aštuonių mėnesių reabilitaciją padėjo darbas baleto mokykloje ir žemės ūkis.
– Gegužės pabaigoje su savo baleto mokyklos mokiniais šokote spektaklyje „Sapnų karalystė“. Sakėte, kad planuojate grįžti į didžiąją sceną. Ar tai bus jau rugsėjį, prasidėjus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonui? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė N. Juškos.
– Labai norėčiau grįžti. Dedu visas pastangas, kad taip būtų. Turiu daug planų. Noriu su „Lietuvos baleto žvaigždžių“ koncertais vėl pavažinėti po Lietuvą, planuoju naujus baleto mokyklų vaikų spektaklių pasirodymus. Todėl būtinai turiu iki rudens atsistatyti.
Atsakingai žiūri į reabilitaciją
– Ką sako gydytojai?
– Nieko nesako, aš jų ir neklausiu, nes ne vieną kartą esu girdėjęs jų nuosprendį, kad nebegalėsiu šokti, o vis viena grįždavau į sceną ir šokdavau.
Taigi, manau, nuo manęs daugiausia priklauso – šoksiu ar ne. Turbūt dėl to pirmą kartą gyvenime taip atsakingai žiūriu į reabilitaciją, pirmą sykį taip klausau gydytojų reabilitologų nurodymų ir neskubu grįžti pirma laiko, kol pats nepajausiu, kad jau galiu šokti.
Priešaky – visa vasara. Dabar ramiai sportuoju, mankštinuosi ir jau beveik tikiu, kad viskas bus gerai.
– Kaip jautėtės išgirdęs gydytojų nuosprendį, kad greičiausiai nebešoksite?
– Baisiausia buvo iš karto po traumos, nes nežinojau, ar iš viso vaikščiosiu. Išgyvenau košmarą.
Paskui, kai po operacijos pakilau iš lovos, jau buvo daug lengviau. Nesu iš tų žmonių, kurie gali sėdėti nieko neveikdami. Taip nepasveikčiau, o dar labiau susirgčiau, todėl gana greitai užsiėmiau tuo, ką tuo metu galėjau daryti. O veiklos užteko, nes turiu net dvi baleto mokyklas, Kaune ir Vilniuje.
Mokykla išvadavo iš baimės
– Ar pedagoginis darbas gali kompensuoti scenos džiaugsmą?
Visada sakiau, kad mano gyvenimas yra scena ir kad be teatro savęs neįsivaizduoju. Vien mintis, kad kada nors teks atsisveikinti su teatru, ilgą laiką buvo beveik nepakeliama, nenorėjau ir negalėjau apie tai net pagalvoti.
Dabar jau kitaip. Turiu baleto mokyklą, todėl ta baimė traukiasi į šalį, nes žinau – kad kas nutiktų, aš liksiu balete. Kad ir nebešoksiu, šoks mano vaikai. Man tai beveik tas pats, kaip šokčiau pats.
Matyti savo mokinius scenoje – didelis džiaugsmas. Gražu žiūrėti, kai jie išeina į sceną, kai pasirodo televizijoje. Galiu didžiuotis, kad mano baleto mokyklos mokiniai, kurie mokosi tik pirmus metus, jau šoko Kauno „Žalgirio“ arenoje su Maskvos didžiojo teatro ir Kremliaus baleto artistais, o juos matė daugiau nei šeši tūkstančiai žiūrovų.
Kaimynų užkratas
– Vadinasi, tuos aštuonis mėnesius, kai nešokote, liūdėti nebuvo kada?
– Tikrai nebuvo. Dirbau mokykloje, daug laiko užėmė aplinkos prie namų tvarkymas. Kaimynai užkrėtė žemės ūkio liga. Prie namų parką pasidarėme: sodinome medžius, juos genėjome. Kai prisilieti prie gamtos, prie žemės, užmiršti visas problemas.
– Apie jūsų parką jau beveik legendos sklinda. Labai įdomu, kas ten vyksta?
– Šalia mano namų anksčiau buvo šiukšlynas, ir tiek. Miesto žemė. Užtai visi metė ten ką norėjo, jau beveik praeiti per tas šiukšles nebebuvo įmanoma. Mums su kaimynais tas vaizdas atsibodo ir nutarėme susitvarkyti.
Prikasėme didžiausių akmenų, apsodinome medžiais, o dabar, kiek žinau, draugai ruošia man staigmeną – žada pastatyti tame parke raižytą lentelę su užrašu „Čia bus nacionalinis parkas“ (juokiasi).
– Kaip atrodo jūsų paties sodas? Kas jame auga?
– Viskas auga ir labai gražiai. Esu prisodinęs medžių, gėlių, o šią vasarą kaip niekad visur prikabinęs įvairiausių gėlių. Tie, kurie pas mane seniai yra buvę, atėję išsižioja iš nuostabos.
– Ar dėl to jūsų ir renginiuose nebematyti? Juk ilgus metus buvote vakarėlių siela.
– Šimtas metų, kai nebesu ta siela ( juokiasi). Ir jokio noro nebeturiu į juos vaikščioti. Turiu savo gamtą, savo aplinką – ir nieko nebetrūksta. Taip gera ir ramu čia, kad į miesto šurmulį lįsti nebesinori.
Liūdna statistika
– Kas labiausiai palaikė per visą reabilitacijos laikotarpį? Draugai per savus rūpesčius neužmiršo?
– Turiu draugų ir vienišas tikrai nesijaučiau. Bičiuliai visada padeda lipti iš bėdų. Aišku, palaikė ir paties tikėjimas, kad viskas įmanoma, o daugiausia stiprybės suteikė baleto gerbėjai.
Gaunu daug elektroninių laiškų. Žmonės rašo, kad laukia manęs grįžtančio į sceną. O kai išeinu į gatvę, dažnai sustabdo, paklausia, kaip sveikata, domisi, ar pamatys dar šokantį. Tai didžiausias palaikymas ir stimulas grįžti į sceną.
– Turbūt žinote, kad Seimas pritarė kūrybinių darbuotojų, tarp jų – ir baleto artistų, kompensacinių išmokų didinimui. Ar tikite, kad šis įstatymas bus patvirtintas, kad valdžia pagaliau supras, kokie socialiai nesaugūs yra jūsų profesijos atstovai?
– Labai norėčiau tikėti, kad mūsų politikai pagaliau atsimerks ir atsigręš į menininkus. Dabar gražiausius metus ir sveikatą scenai atidavę žmonės nesijaučia saugūs.
Kol gali šokti, esi reikalingas scenoje, tačiau bet kuriuo metu gali būti išmestas į gatvę. Jei neišmetė, po darbo 20 metų pats turėsi išeiti ir gausi 500 litų rentą. O kur eiti?
Persikvalifikuoti ir dirbti tai, apie ką neturi supratimo, nėra paprasta. Užtai tokia liūdna baleto šokėjų, ypač pagrindinių šokėjų gyvenimo statistika – baigę karjerą jie prasigeria, suserga depresija, žudosi.
Visame pasaulyje menas yra vertinamas, o pas mus atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau menkinama jo vertė.
Mane visada stebina, kaip baletas vertinamas Rusijoje. Jame lankose patys garbingiausi svečiai. Karaliai, prezidentai visų pirma pakviečiami į baletą, nes šaliai yra garbės reikalas parodyti savo kultūrą. Pas mus menininkai užgniaužiami – gyvenkite kaip išmanote ir būkite sotūs savo menu.
Tik faktai:
N. Juška – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus, vienas garsiausių solistų Lietuvos baleto istorijoje.
Apie jo meninę veiklą yra sukurtas dokumentinis filmas „Nerijus“ (režisierius Vytenis Pauliukaitis).
Baleto solistas yra įkūręs dvi savo vardo baleto mokyklas.
Elvyra ŽVIRBLIENĖ