Senovėje žmonės moteris dažnai lygino su arkliais. Atseit jauna kumelaitė ir panašiai. Na, arkliai (arklinių šeimos neporakanopiai žinduoliai) šiuolaikiniame gyvenime sutinkami retai. Taigi moteris derėtų lyginti su kuo nors, kas labiau paplitę. Pavyzdžiui, su automobiliais. Juk apskritai gražus automobilis akį traukia ne mažiau nei nuostabi moteris. Todėl pateiksiu dažniausiai pasitaikančius tipažus.
Moteris „lambordžini“ (ar koks kitas sportinis „karas“ — pagal kiekvieno skonį)
Važinėti su „lambordžini“ (reikėtų vėl priminti, kad tai tik sąlyginis automobilių, apie kuriuos galima pasiskaityti žurnale „Autocar“, pavadinimas) — kietas dalykas. Be jokių kalbų. Tai liudija apie tam tikrą statusą. Pojūčiai taip pat fantastiški. Šildaisi šlovės spinduliuose.
Tačiau neilgai. Norint važinėti su tokia „tačke“, reikia jūros didumo ir gilumo piniginės. Todėl daugeliui tai — ne pagal kišenę. Šios brangenybės savininkas tampa didžiausio dėmesio objektu. Ir dažniausiai neigiamo (gal kam tai ir gali patikti, tačiau aš nemėgstu, kai man pavydi). Todėl jeigu nesi Kolumbijos „narkobaronas“, tai tokią bobikę geriau turėti laikinai. Pasivažinėjai, nurinkai „cackes“, tylioje vietelėje palikai ir keliauji sau, pasilikdamas puikius prisiminimus.
Moteris išsimokėtinai („Audi“, „BMW“, „Citroen“, pagaminta Korėjoje ar Japonijoje ir t. t.)
Nepigi, tačiau ir ne kosminių įkainių. Galima įsigyti išsimokėtinai.
Žino savo vertę. Intelektualus automobilis. Daug laiko praleidžia servisuose ir plovyklose, kur ją meiliai profilaktiškai sutvarko, nuplauna, nupoliruoja nugarytę ir pan.
Ji turi daug išorinių dailių elegantiškų detalių, o viduje — krūvą visokių „pribumbasų“. Ja paprastai važinėja vadybininkai, jauni finansų specialistai ir vidutinio sluoksnio banditai. Važiavimas — lygus ir monotoniškas...
Ji visada vienoda, todėl po kurio laiko nusibosta — užsinori ją pakeisti. Į ką nors tokios pat klasės, bet nors truputį KITOKIĄ. Liūdesio nė vienas nepatiriate, o atsitiktinai ją sutikęs gali pasakyti: „O, mano buvusioji...“
Moteris „senas opelis“ (dažniausiai — dyzelis)
Nuolatinė ūkininko draugė. Gali būti tik atsitiktinis gyvenimo epizodas, o gali tapti ir nuolatine palydove. Variantai priklauso nuo šeimininko. Kukli, darbšti, su bagažine ant stogo, nuolat laksto, nuolat kuo nors užsiėmusi.
Ji gali įvažiuoti net į degančią trobą ir po to vis tiek puikiai „varinėja“ po laukus. Neaikštinga, nereikli. Kartais apsikarsto visokiomis puošmenomis, tačiau iki žavumo jai — toli. Ji — darbinė. Juk čia „lambordžini“ atrodytų visai netinkama.
„Opelis“ panašiose gyvenvietėse paprastai turi galybę giminaičių.
Moteris „retro automobilis“
Ooo... Čia tai bent! Iki „retro automobilio“ reikia priaugti. Jai — mažiausiai trisdešimt. Šeimininkas — toli gražu ne pirmas. Beveik kiekviena turi savo istoriją — gerokai suraizgytą gyvenimišką siužetą. Pažįsta gyvenimą ir to gyvenimo yra gerokai aplamdyta. Rieda ramiai, bet jei prireiks, įsibėgės ir daugiau nei iki pusantro šimto. Tai ne šiaip mašina, tai — draugė. Ir net jeigu ji užregistruota kito šeimininko vardu, vis tiek išliks draugė.
Moteris „zaporožietis“
Ją pavadinti automobiliu sunku (kaip ir moterimi). Kažkas iki galo nesusiformavusio. Vėliau gali transformuotis į ką panorėjusi. Tai ir yra ypatingas jos žavesys. Žvitri, nervinga, tinka tik kokioje nors iškrypėlių draugijoje. Ilgai su ja nepavažinėsi. Vargina.
Moteris „mikroautobusas“
Sunku pasakyti ką nors konkretaus. Kai matai šio keisto gaminio šeimininką, kyla tik vienas klausimas: vyruti, ką tu sau galvoji?! Nors dėl skonio ir spalvos nesiginčijama...
Tačiau būna ir išimčių. Pavyzdžiui, mačiau „lambordžini“ su tokiu nusmurgėliu, kad atsistebėti negalėjau. Kaip? Bet juk ir čia gali būti įvairių niuansų.
Beje, viena pažįstama tiesiog gadina visą šią kalisfikaciją, nes netelpa į jokius nusibrėžtus rėmus. Ir vienaip bandžiau ją priderinti, ir kitaip... Galiausiai teko jai duoti santykinį pavadinimą — „dviratis“.
