Ispanijos pietuose gyvenanti sociologė kaip įprasta vežė dukras į mokyklą, kai staiga, kaip įtariama, jai sustojo širdis. Greitoji atvyko tik po 24 minučių.
Papasakojo, ką patyrė anapus
Kaip Tessa pasakoja savo knygoje „24 minutės kitoje pusėje: gyvenimas be mirties baimės“, medikai jai vėliau pranešė, kad per visą šį laiką jos širdis buvo sustojusi. Medikai iki galo taip ir nesuprato, kas tiksliai nutiko.
„Girdėjau, kaip jie kalbėjo apie ūminį miokardo infarktą – širdies smūgį – ir staigų širdies sustojimą. Bet bendros nuomonės nebuvo. Tikrosios priežasties, tikriausiai, niekada nesužinosime“, – rašo ji.
Atsiminimuose apie savo laiką „kitoje pusėje“, Tessa, kuri tuo metu sirgo reta liga, sako: „Pirmas jausmas buvo milžiniška ramybė. Pirmą kartą per ilgą laiką nejaučiau nei fizinio, nei emocinio skausmo – kančia baigėsi. Jaučiau, lyg nuo manęs būtų nukritęs didžiulis svoris. Plūduriavau virš lubų ir stebėjau, kas vyksta apačioje.“
Ji pasakoja, kad matė judančius žmones mažoje klinikoje, kurioje tuo metu buvo: „Mačiau savo mažas dukras laukiamajame. Taip pat mačiau kūną, gulintį ten. Buvo painu, nes nesuvokiau, kad esu mirusi. Jaučiausi gyva, sąmoninga, budri. Bet nesupratau, kodėl niekas manęs nemato ir negirdi.“
Moteris tikina, kad anksčiau netikėjo tokiais dalykais: „Bet pabudusi žinojau – tai nebuvo sapnas. Tai buvo tikra. Viskas aplink jautėsi kitaip. Pasaulis atrodė tarsi matomas per senovinį filtrą. Laikas nebeveikė kaip įprasta – viskas atrodė lėčiau, tankiau, prasmingiau.“
Tuo metu Tessa jau kurį laiką kovojo su stipria, nepaaiškinama sveikatos problema: „Gydytojai nesugebėjo nustatyti, kas su manimi negerai. Tyrimų buvo daug, bet atsakymų – jokių. Mano kūnas silpo, o priežasties niekas negalėjo pasakyti. Tai buvo labai sunkus ir bauginantis laikotarpis.“
Po patirtos klinikinės mirties Tessa sulaukė kontaktų iš chirurgų, neurologų ir mokslininkų, tiriančių panašius reiškinius.
„Daugelis jų pritarė vienai svarbiai minčiai – mano liga, greičiausiai, buvo emocijų fizinė išraiška. Tuo metu išgyvenau sunkiausią gyvenimo etapą. Kartais tai, ko neišreiškiame viduje, pradeda šaukti mūsų kūnas“, – sako ji.
Ši patirtis visam laikui pakeitė moters požiūrį į mirtį. Pasak Tessos, anksčiau ji to labai bijojo.
„Mirtis atrodė tamsi, nežinoma ir skausminga. Po to, ką patyriau, supratau – mirtis nėra pabaiga. Tai – perėjimas. Tai yra lyg durys į vietą, kur viskas turi prasmę, kur viską apgaubia meilė ir ramybė. Aš nebesibijau. Priešingai – jaučiu gilų vidinį nusiraminimą žinodama, kad gyvenimas nesibaigia tuo, ką matome. Mes nesame vieni, ir esame be galo mylimi“, – įsitikinusi ji.
Mokslas vis dar ieško atsakymų apie tai, kas vyksta žmogaus sąmonėje klinikinės mirties metu, rašo dailymail.co.uk.
Jau daug metų tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys po širdies sustojimo dar kurį laiką gali veikti, net jei standartiniai tyrimai jau nerodo jokios veiklos. Nustatyta, kad net ir valandą be deguonies smegenys gali suaktyvėti – ypač atgaivinimo metu.
Dėl to kai kurie medikai abejoja šiuo metu taikomu standartu, pagal kurį žmogus laikomas mirusiu po 3–5 minučių be deguonies smegenims. Teoriškai, per tą laiką kai kurie pacientai vis dar gali būti atgaivinti.
Ne vienas žmogus yra pasakojęs apie išėjimą iš kūno, šviesą tunelio gale, susitikimus su mirusiais artimaisiais ar net vaizdus iš dangaus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
