Viename prabangiame vakarėlyje sutikta moteris, kaip visada, išsiskyrė savo išvaizda. Modelis vilkėjo gėlių raštais puoštą kombinezoną, tačiau ryškiausias akcentas buvo ryškiai raudonos lūpos.
Dažnai Niujorke gyvenanti ir dirbanti Solveiga tv3.lt prisipažino, kad labiausiai už viską dievina gamtą ir visapusišką gimtinės grožį.
- Kaip šiandien jaučiatės?
- Jeigu nuoširdžiai, labai stresavau... Paskutinę minutę sugalvojau atvykti į renginį ir ieškojau ilgos suknelės, tačiau neradau. Matau visos damos su suknelėmis, visos gražios... O štai aš viena su kelnėmis. Visgi jaučiuosi puikiai būdama ir su šiuo kombinezonu.
- Gal visai neblogai išsiskirti iš minios?
- Tikiuosi išsiskirsiu, bet gerąja prasme. Nenorėčiau išsiskirti taip, jog po to būtų gėda...
- O ar būna taip?
- Tiesiog stengiuosi nepapulti į gėdingas situacijas.
- Ar ruošiantis didesniam renginiui visada paisote etiketo taisyklių, o gal mėgstate improvizuoti?
- Esu kartais labai spontaniškas ir nuotaikų žmogus, bet kartu ir labai organizuotas. Jeigu žinau, kad renginys bus už savaitės, stengiuosi susiruošti kuo anksčiau, mėgstu laikytis etiketo ir aprangos kodo taisyklių. Nesu išsišokėlė. Viskam yra laikas ir vieta.
- Nors paminėjote, kad nemėgstate išsišokti, kaip manote, kuo išsiskiriate iš kitų gražuolių pramogų versle?
- Nelaikau savęs išskirtine gražuole, nes Lietuva – gražuolių kraštas. Galbūt mano mokėjimas bendrauti, mokėjimas šiltai prieiti prie žmonių, atsipalaidavimas ir buvimas savimi bei nenorėjimas būti kažkuo kitu man padeda. Tikiu, kad žmonės tai jaučia ir dėl to man sekasi.
- Lengvai susipažįstate su naujais žmonėmis?
- Tokį mano bruožą man davė kelionės, kitų kultūrų pažinimas.
- Ar visada žinojote, kad būsite modelis?
- Kalbant apie modelio darbą, į šį verslą atėjau gana vėlai, tokio amžiaus moterys jau ruošiasi į pensiją. Tai buvo po studijų, kai man buvo 21 metai, tada panirau rimtai. O pirmieji mano žingsniai buvo studijų metu. Aš niekada negalvojau, kad būsiu modelis. Tai nebuvo mano siekiamybė, tikslas.
- Tai įvyko spontaniškai?
- Man atrodo, kad gyvenimas mane pats įmetė į šią virtuvę. O aš tiesiog pamačiau, kad man sekasi ir pradėjau eiti tuo keliu.
- Kokių naujų užmojų turite ateityje?
- Neseniai teko mažas, epizodinis vaidmuo lietuviškame kino filme. Žinau, kad tai mažas įvykis, bet labai džiaugiuosi. Juk reikia nuo kažko pradėti. Tikrai noriu save išbandyti ir kituose amplua. Man yra labai artima kūryba, norėčiau rašyti romanus. Planų turiu, todėl kai išeisiu į pensiją, turėsiu ką veikti.
- Ar kada užsiėmėte rašymu rimčiau?
- Aš turiu šiek tiek savo rašliavos... Bet čia yra paslaptis. Kol kas palikime tai stalčiuke, kuris skirtas tik man. Būtų smagu pratęsti savo garbingos giminės vardą, nes mano senelio brolis – Vincas Mykolaitis-Putinas.
- Ar skaitėte jo kūrybą?
- Skaičiau kai buvau moksleivė. Buvo privaloma, tačiau nelabai norėjau, knyga buvo stora... Norėčiau iš naujo pasiimti tą knygą, nes jo žodžius jau matyčiau visai kitokiomis akimis. Amžius duoda savo. Būdama mokinė neįvertinau to, kad tai gali būti kažkas svaraus.
- Kas gyvenime jus įkvepia?
- Kelionės. Jaučiuosi taip, jog esu ne Lietuvos, bet viso pasaulio vaikas.
- Kokiomis moteriškomis gudrybėmis puoselėjate savo išvaizdą?
- Turiu, ko gero, vienintelę gudrybę, kuris gelbėja ir padeda plaukams, odai ir visam organizmo valymui... Kiekvieną rytą, prieš pusryčius, geriu šilto vandens su citrina. Tai labai tonizuoja ir išvalo organizmą. Taip pat mėgstu masažus. Visgi manau mano didžiausia gudrybė – pozityvumas. Jeigu į pasaulį žiūri su teigiamomis emocijomis, tu jau automatiškai esi šviesesnis, laimingesnis žmogus. Juk jeigu būsi visada susiraukęs ir nepatenkintas – organizmas perims šį tavo bruožą.
- Ar nesunku išlikti pozityviai, kai jūs esate žinoma moteris?
- Šiek tiek sunkoka. Būna momentų, kai išvis yra labai sunku. Juk visada, kai kažką darai, tu sulauksi kritikos. Jeigu nieko nedarysi, tu jos nesulauksi, tačiau tu būsi niekam neįdomus.
Jeigu pavargstu nuo dėmesio, kurį laiką stengiuosi atitrūkti. Esu žmogus vienišius, man reikia tų dienų, kada galiu būti viena, tada neatsiliepinėju į telefono skambučius, nenoriu, kad manęs kažkas ieškotų.
Netgi gyvendama Niujorke, aš labai pavargdavau nuo didžiulių pastatų, nuo aktyvaus judėjimo, žmonių srauto, miesto gaudesio... Todėl visada turiu šiek tiek pabėgti į gamtą, pasėdėti, ramiai pamedituoti. Tai mane įkrauna iš naujo.
- Skamba labai lietuviškai...
- Taip! Aš užaugusi prie gamtos. Mane ramina ir muzika, tačiau gamtą myliu labiau, esu tokios aplinkos žmogus.
