Su kuo jums asocijuojasi kelionė?
Pirmiausia kaip ir daugeliui – su nauja patirtimi, nuotykiais, akiračio plėtimu... Tačiau dažniausiai tai – galimybė pabėgti nuo kasdienybės, pasisemti įkvėpimo, pabūti su savimi ir išbandyti save netradicinėje aplinkoje. Žodžiu, su tam tikru laisvės jausmu, adrenalinu.
Kokie daiktai visada keliauja su jumis?
Mmm... Niekuomet neatkreipiau į tai dėmesio. Pasas ir dantų šepetėlis – tikrai, o visa kita – labai reliatyvu!
Jonas Stankevičius (nuotr. LNK)
Kokioje šalyje jautėtės toliausiai nuo namų? Kodėl?
Kai yra telefonas ir internetas, turbūt nėra šalies, kurioje jaustumeisi per toli... Juk namus suteikia ne vieta, o artimi žmones, nuolatinis ryšys su savąja kultūra. Tad taip nesijaučiau niekur. Manau, toli pasijauti, kai kažko pasiilgsti... Gal tą jausmą priminė keturių mėnesių vizitas Italijoje, tuomet jau skaičiavau valandas iki skrydžio namo.
Jonas Stankevičius (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Kiek truko ilgiausios jūsų atostogos?
Neturiu prabangos ilgai keliauti. Ir poreikio dar turbūt nėra. Mėgstu trumpą, bet aktyvų ir kupiną nuotykių poilsį. Gal šiemet tai buvo bemaž mėnuo, bet sunku pavadinti nuolatinėmis atostogomis, nes aplankiau ne vieną šalį, užsiėmiau vandens sportu.
Įsivaizduokite, kad galite keliauti laiku. Kur keliautumėte?
Turbūt likčiau šiame laike. Nemėgstu dairytis į praeitį, todėl manau, kad ir tuometinės santvarkos, kad ir kokios jos būtų, manęs nesuprastų, o tai jau kvepia sugadinta kelione. Ir ateitimi pernelyg nesidomiu – esu avantiūristas, kuris gyvenimo iššūkius priima kaip dar vieną adrenalino dozę. Man smagiausia čia ir dabar. Gal skamba kaip reklaminės kampanijos šūkis, tačiau, mano manymu, kiekvienas galime surasti ką nors ypatingo netikėčiausiose vietose, smulkmenose, į kurias paprastai neatkreipiame dėmesio, tad nėra ko vaikytis nebūtų dalykų ar Don Kichotiškai keliauti nebūtais keliais (šypsosi).
Jonas Stankevičius kaituoja (nuotr. LNK)
Jūsų svajonių atostogos?
Surasti vietą, kur būtų galimybė pakilti aukštai į kalnus ir slidinėti su snieglente, o po to nusileidus į papėdę, papietauti vietiniame kaimelio restoranėlyje, pasivaikščioti po miestelį su visada žaliu parku. Vėliau nusileisti apačion į karštą ir vėjuotą paplūdimį, kuriame vienas kitas žmogus ir baltas smėlis. Iki vakaro plaukti pasikinkius jėgos aitvarą, o tada pavakarieniavus paplūdimio kavinėje, gerti vyną ir stebint saulėlydį šokti įkvėptam vietinių ritmų. Pasvajojau, prašom!
Šalis, į kurią norėtumėte grįžti. Kodėl?
Norėčiau grįžti į daugelį šalių, gal net į visas, kuriose lankiausi, nes visuomet lieka neužbaigtų reikalų (šypsosi). Tai nespėji į kokį žavingą miestelį, tai pažadi grįžti į kokį nors fabrikėlį ar parduotuvę, bet taip ir išskrendi prispaustas laiko... Tad santykius išsiaiškinti turiu ne su viena valstybe ir kaimeliu (šypsosi). Tačiau šiuo metu degu noru sugrįžti į Kairą – fantastišką kontrastų miestą, kuris sužavi tiek, kad akimirkai pamiršti kvėpuoti. Jis išsprogdina akis autentika, valgiu, istorija, kultūra, žmonių gyvenimų mišraine ir gebėjimu paminti stereotipus. Keista, kad šis miestas yra kiek primirštas – visiškai nepelnytai! Gal žmonės pradėjo bijoti kokių nors išpuolių? Tačiau pats ten jaučiausi saugiau nei Vilniuje vakarėjant... Ten tikriausiai turistą gelbėtų greičiau už save – jie nekerta šakos ant kurios sėdi (šypsosi).
Jonas Stankevičius kaituoja (nuotr. LNK)
Kokie jūsų artimiausių atostogų planai?
Artimiausiu metu turiu pamiršti keliones, o tuo labiau atostogas. Šoksiu! Į tai žiūriu labai rimtai, todėl laiką teks padalyti į dvi dalis – darbą ir darbą šokių aikštelėje.
Vis dėlto turiu mažytę viltį rugpjūčio pabaigoje ištrūkti kelioms dienoms į Nicą. Po to, jei pavyks, rugsėjo pabaigoje arba spalį – kelioms dienom į Tarifą. Noriu ten pasiplaukioti jėgos aitvarais. Naujus metus tradiciškai švęsiu ne Lietuvoje (kur, dar nežinau). Na, o žiema – laikas vaškuoti snieglentę ir į kalnus!
Kiek tai liks norais, nežinau, bet reikia labai pasistengti ir svajonės virsta realybe!
Jonas Stankevičius ir Aušra Haglund (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Atostogos vienam – malonumas ar kančia?
Kančia iš malonumo tampa tik tuomet, kai malonumo per daug ir jis tampa įkyria rutina. Japonai su savo in ir jang buvo teisūs – visur reikia harmonijos. Todėl saikingai atostogauti ar keliauti vienas – išties labai mėgstu. Juk tai – kita patirtis, nes būni labiau susikaupęs, kitaip žiūriu į aplinką. Galų gale, daugiau pabendrauji su savimi, atrandi naujų savybių ir netikėtų pomėgių, įgauni vidinės harmonijos, nurimsti.
Kiek laiko prireikia pasiruošti kelionei?
Tai siaubinga! Turbūt vienas nekenčiamiausių dalykų pasaulyje man – pakuoti arba išpakuoti lagaminus! Jeigu galėčiau, turbūt važiuočiau taip, kaip stoviu, ir reikalingus daiktus įsigyčiau ten, kur keliauju. Ten juos ir palikčiau (šypsosi).
Tad laiko reikia daug. Bet tik todėl, kad prisiversčiau šiai nelemtai „pakavimosi“ procedūrai – tai man tikra kančia, todėl tingėdamas sueikvoju labai daug laiko.
Su kuo būtų smagu praleisti atostogas?
Su gera draugų kompanija, artimaisiais, vienam ar su atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Manau svarbiausia – nuotaika ir polėkis. Juk atostogaudamas pasijunti patogiai tuomet, kai pats savęs netrukdai nereikalingomis mintimis ar lūkesčiais, pasiduodi įvykių tėkmei. Kuomet atiduodi pozityvų požiūrį, jis sugrįžta penkiagubai, todėl visai nesvarbu su kuo, svarbiausia – kaip nusiteikęs.
Egzotiškiausias ragautas patiekalas?
Kažkokio gyvūnėlio akys... Bet buvo per daug vyno, kad dabar atsiminčiau, kokio (šypsosi).
Kas jums suteiktų džiaugsmo per pusryčius viešbutyje?
Vietinių muzikantų atliekama muzika, kiaušinienė, graži padavėja (kuri pasilenktų daugiau kartų nei reikia jos tiesioginiam darbui), lašelis romo su natūraliomis citrinų sultimis... ir žinojimas, kad tai – tik pirmasis atostogų rytas.
