Ištremta devynerių Lietuvon grįžo ištekėjusi moteris su trimis vaikais. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Birutė atliko dar vieną misiją – tėvynėn parvežė Sibire mirusios močiutės palaikus.
Išvežė vaikus ir aštuoniasdešimtmetę močiutę
Birutės Pabrėžienės šeimą ištrėmė 1949 – aisiais. Tokia ir šeima – keturios moterys: devynerių metų Birutė, penkiolikmetė jos sesuo, mama ir aštuoniasdešimties metų močiutė. Tėvelis jau buvo miręs. Moterys turėjo didelį namą ir 32 hektarus žemės Šimaičiuose. Tuo ir prasikalto sovietų valdžiai.
„Močiutė sirgo, gulėjo lovoje. Bet nepasigailėjo. Kelkis, renkis, važiuok, – mena Birutė. – Dar gerai, kad leido pasiimti daugiau valgio. Likusius kumpius mama paslėpė po lova. Prašė nuomininkės, gyvenusios mūsų name, kad vėliau į Sibirą atsiųstų. Kas tau atsiųs...“
Velykos Sibire
Tremtinius vežė traukiniu iki Nižnij Udensko. Kol atvažiuos „pirkliai“ leido apsistoti mokyklos pastate. “ Mama sukūrė laužą, išvirė sriubos su dešra, kažkur kaime gavo nedažytų kiaušinių. Sudėjo maistą ant suolelio. Suklaupėm su sese. Meldėmės. Kiti tremtiniai giedojo. Ašaros ritosi skruostais, kąsnis strigo gerklėje – tokios buvo pirmosios mūsų Velykos Sibire.“
Paskui dalį tremtinių sunkvežimiais išvežė į taigą. Kitus plukdė valtimis.
Birutės šeima pateko į Bogatyr kaimelį. Ten jau buvo pastatyti barakai. Išdažytos sienos. Sukaltos lovos. Mat anksčiau gyveno kiti tremtiniai. Pirmiesiems, pasak Birutės, buvo sunkiau.
Bulvės miške
„Mums davė mažą kambariuką, nes skaitėmės maža šeima, – pasakoja B.Pabrėžienė. – Lovos, staliukas ir mažas tarpelis praeiti. Išsitekome. Tik labai vargino blakės. Visokiais būdais jas naikinome. Mums pasisekė, kad nuvežė pavasarį, ne žiemą. Iš namų buvome pasiėmę lašinių. Prasikapstėme žemės lopinėlį miške. Davė 60 arų. Toks rusas senukas pamokė, kaip kastuvu pasodinti bulves.“
Birutės mama ir vyresnioji sesuo pradėjo dirbti miške, gaudavo algą. Paskui mama su močiute užsiveisė vištų ir kalakutų.
Kiaušinius ir mėsą kaime išmainydavo į pieną. Paskui pačios nusipirko ožką. Galop laikėme dvi, tris ožkas. Dar vėliau nusipirko ir karvę.
Dirbo ir devynmetė Birutė. Eidavo rinkti bruknių. Uogos – didelės, juodraudonės. Iš ryto prirenka porą krepšių, pavakare – dar pora. Uogas parduodavo kaime senukams, kurie patys nebenueidavo į mišką. Kartais išmainydavo į maistą.
Su kitais tremtinių vaikais Birutė eidavo rinkti malkų. Nešdavo upės atplukdytus pagalius, miške rinko šakas ir kitas atliekas.
Per vasarą paauglė mergaitė turėdavo priruošti šieno visai žiemai trims ožkoms.
Raudavo žolę, džiovindavo, paskui sunešdavo namo.
Svajonė tapti felčere neišsipildė
Birutė mokėsi už dešimties kilometrų esančioje mokykloje. „Pirmadienį su terbom išeidavom pėsti, šeštadienį pareidavom. Per savaitę gyvendavom internate. Reikėdavo nusinešti maisto, nes internate mokinių nemaitino. Buvo virtuvėlė. Patys virėmės.“
Baigusi aštuonias klases Birutė norėjo stoti į medicinos mokyklą. Svajojo tapti felčere. Bet mama pabijojo tokią jauną išleisti į miestą. Prašė, kad baigtų dešimt klasių. Vėliau mama įsisirgo. Reikėjo eiti dirbti. Nepavyko pabaigti nė tų dešimties klasių.
Medicinos mokykla taip ir liko svajone. Birutė ištekėjo už lietuvio tremtinio. Kai po septyniolikos metų tremties jų šeimą išleido į Lietuvą, Pabrėžų šeima parvažiavo su trimis atžalomis. Lietuvis tremtinys kunigas Vytautas Butkus Sibire juos sutuokė ir ten gimusius vaikus slapta pakrikštijo.
Nuomininkė savo namuose
Į Lietuvą mama grįžo anksčiau už Birutės šeimą. Davus kyšį, jai pavyko prisiregistruoti. Bet po poros savaičių buvo išregistruota.
Nenorėjo Kelmės rajone priregistruoti ir vėliau iš Sibiro grįžusios Birutės. Priregistravo tik vyrą. Mat, jis buvo kilęs iš Skuodo rajono. Tremtinius į Lietuvą išleisdavo su ta sąlyga, kad negrįš į tą rajoną, iš kurio buvo ištremti. Kad nekeršytų savo skriaudikams, kad nepareikalautų turto.
Birutės tėviškėje, Šimaičių kaime, buvo įsikūrusi kolūkio kontora, kultūros namai gyveno ta pati nuomininkė kaip ir prieš išvykstant į Sibirą. Namas buvo labai erdvus. B. Pabrėžienė prašė, kad leistų ir jai apsigyventi savo namuose. Turėjo neįgalų sūnų. Jis Sibire susirgo meningitu. Tapo beveik nevaikštančiu invalidu. Kur dėtis?
Pavyko išprašyti porą kambarėlių. Bet vienas partinis veikėjas tremtinei priminė: „Gyvenk. Bet negalvok, kad tai tavo namas. Būsi tokia pat nuomininkė kaip ir kiti.“
B.Pabrėžienei pavyko gauti valytojos, paskui hidrologės darbo. Iš naujo įsitvirtinusi Lietuvoje ir susilaukusi dar penkių vaikų Pabrėžų šeima vėliau nusipirko sodybą netoli Šimaičių esančiame Pluskių kaime.
„Į mus žiūrėjo kaip į antraeilius žmones, – mena tremtinė. – Ne ką geriau ir dabar žiūri. Gaudavau tremtinės pensiją. Bet paskui kaip daugiavaikei motinai pridėjo prie pensijos kelis šimtus litų. Kai pridėjo, „nuėmė“ tremtinės“ pensiją. Atsieit per gerai. Bet juk aš vargau Sibire 17 metų. Kentėjau. Tai kodėl gailėti tų kelių litų, jeigu aš esu ir daugiavaikė motina, ir tremtinė. Abi pensijos man priklauso.“
Lagamine - močiutės palaikai
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, B.Pabrėžienė nusprendė parsivežti Sibire mirusios močiutės palaikus ir palaidoti tėviškėje.
Kaip ir anuomet tremiamos į Sibirą važiavo vienos moterys. Birutei padėti pasišovė sesers dukra. Moterys iš anksto pasiruošė vieną cinkuotą, kitą medinę dėžę palaikams, pasisiuvo specialų lagaminą.
Iki Nyžnij Udensko nuvažiavo traukiniu. Iš ten – autobusu iki Parogo kaimelio, kur buvo palaidota močiutė.
Prieš išvykstant Birutės seseriai prisisapnavo mirusi mama ir močiutė. Jos prašiusios: „Netrankyk, nedaužyk. Juk žinai, kaip sunku.“ Seserys suprato, jog kalbėta apie palaikus.
Palaikų nuvažiavusios moterys apsistojo pas Sibire likusią lietuvę tremtinę. Jos sūnus motociklu nuvežė jas į kapines, padėjo surasti darbininkų, kurie iškastų palaikus.
„Labai bijojau parsivežti svetimus palaikus, – pasakojo B.Pabrėžienė. – Juk nuo mūsų išvažiavimo iš tų vietų buvo praėję keli dešimtmečiai. Barakai nugriauti. Viskas pasikeitę. Bet radome kapelį kaip ir paliktą, aptvertą, tebestovėjo medinis kryžius su Dievo mūkele. O tą kryžių apstoję trys beržai. Tarsi saugotų, tarsi prilaikytų, kad nenuvirstų. Širdis ėmė daužytis. Patyriau tokį pat sukrėtimą kaip tąsyk tremiama.“
Atkasimo darbus B.Pabrėžienė su dukterėčia stebėjo prigėrusios raminančių vaistų. Močiutės karstas dar nebuvo supuvęs. Atpažino anūkė ir dar išlikusią suknelę, kuria apvilktą palaidojo močiutę. Įsitikino, jog tai tikrai jos palaikai. Kaulelius sudėjo į cinkuotą dėžę, pridėtą vatos, kad „netrankytų ir nedaužytų“, užtiesė balto šilko audeklu, uždėjo rožančių.
Cinkuotą dėžę įdėjo į dar vieną – medinę, o dėžes – į specialiai pasiūtą lagaminą. Tokiu lagaminu nešinos dvi moterys įlipo į Lietuvon važiuojantį traukinį.
Šįkart savo misiją „Sibiras“ Birutė Pabrėžienė atliko per keturias paras. Lietuvoje močiutės palaikus perlaidojo kaip dera su pagarba ir visomis apeigomis: šermenimis, giesmėmis, Mišiomis bažnyčioje, gedulingais pietumis.
Nusiraminti padeda siuvinėjimas
Daug vargo ir neteisybės mačiusi Birutė Pabrėžienė sako, jog dabar žmonės gerai gyvena. Tik dirbti nenori. Vaikams tik kompiuteris, televizorius. Pramerkė akis – duok traškučių ir koka kolos.
Tremtinės vaikai visi turi darbus. Nelaikomi antrarūšiais, kaip buvo laikoma jos šeima, grįžusi iš Sibiro.
Penki Birutės vaikai gyvena Lietuvoje, du Ispanijoje. Visi turi darbą.
O pačiai Birutei praeitis vis dažniau šmėsčioja pro akis, beldžiasi į širdį. Visu savo sunkumu užgula sielą. Prisiminimai keliasi tarsi gyvi ir traukia būriais pro akis.
Nurimti moteriai padeda siuvinėjimas. Siuvinėti paveikslus išmoko Sibire. Kai lankė mokyklą ir gyveno internate, siuvinėti išmokė bendrabučio auklėtoja. Šios pamokos išliko visam gyvenimui.
Birutės Pabrėžienės siuvinėti paveikslai puošia jos ir jos vaikų namus. Dovanoti Vokietijoje ir Ispanijoje.
Vąšeliu B.Pabrėžienė mezga gėles, sudeda gražiausias jų puokštes.
„Sibire buvo dar didesnė mada siuvinėti. Juk neturėjome nei radijo, nei televizoriaus, nei elektros. Laisvesnę minutę užsiimdavom rankdarbiais. Mezginiais buvo išpuoštos mūsų paklodės ir pagalvės.“
Regina MUSNECKIENĖ
