Moteris iš Klyvlendo, Ohajo valstijos (JAV), sakė: „Pagrindinė mano darbo užduotis – pašalinti stresą ir chaosą, užtikrinti, kad praktinės užduotys būtų atliktos ir kad šeima jaustų paramą kiekviename žingsnyje. Noriu, kad mirtis būtų teigiama patirtis. Beveik kiekvienas klientas, su kuriuo dirbau, paskutinėmis dienomis ar akimirkomis patyrė vadinamąją „viziją“.
„Matyti prarastus artimuosius, net augintinius, kurie išėjo anksčiau už juos. Tai dažnas ir gražus reiškinys aktyvios mirties fazėje, teikiantis paguodą ir ramybės jausmą. Šios akimirkos primena mums, kad net ir mirtyje meilė ir ryšys išlieka“, – sako ji.
Skirtingos patirtys
Jos, kaip slaugytojos, darbo laikas suteikė jai žinių ir įvairių požiūrių į mirtį, tačiau Kacie tiki, kad ji naujai nušviečia šeimoms kylančius iššūkius. Nė viena Kacie diena nėra vienoda – užduotys gali būti įvairios: organizuoti hospiso paslaugas, rengti slaugos ar palikimo projektus ir padėti planuoti gyvenimo pabaigą. Kai kuriomis dienomis Kacie paprasčiausiai sėdi su artimaisiais, kad paguostų juos, kaip tik gali, rašo mirror.co.uk.
„Būdama mirties dula, teikiu emocinę, logistinę ir praktinę pagalbą tiek mirštančiajam, tiek jo artimiesiems, – pridūrė buvusi sveikatos priežiūros specialistė. – Kartą dirbau su vyru, kurio žmona dėl smegenų traumos buvo gyvenimo pabaigoje. Ji kelis mėnesius buvo vežiojama po įvairias ligonines, todėl buvo pasimetusi ir dezorientuota“.
„Jis mane įspėjo, kad ji dažnai sunkiai bendrauja. Kai tik įėjau [per pirmąjį vizitą], ji paėmė mano ranką, prispaudė ją prie veido ir pradėjo verkti – ašaros, kurios atrodė kupinos palengvėjimo. Ji stebėtinai aiškiai pažvelgė į mane ir pasakė: „Nežinau, kas tu esi, tik žinau, kad esi čia, kad mane saugotum, ir esu tokia laiminga, kad pagaliau tave matau“. Tą akimirką žinojau, kad esu čia tam, kad padėčiau jai ramiai grįžti namo. Būtent tai ir padariau“, – pasakojo moteris.
„Gili privilegija“
Nors ji nežino, kas vyksta po mirties, Kacie dalijasi, kaip gali atrodyti mirštantysis.
Ji pasakojo: „Galiu apibūdinti tai, kaip dažnai atrodo paskutinės akimirkos – ramios, giedros ir neįtikėtinai taikios. Kūnas pamažu nurimsta, jo sistemos sulėtėja, beveik tarsi ruoštųsi švelniam perėjimui. Dažnai nebūna staigių pokyčių, tik laipsniška ramybė. Tai gražus priminimas, kad daugeliui žmonių mirtis yra ne kažkas, ko reikia bijoti, o natūralus, ramus procesas“.
Kacie mano, kad jai didelė garbė dalyvauti tokioje intymioje ir šventoje kieno nors gyvenimo akimirkoje.
Ji pridūrė: „Žinojimas, kad padėjau jiems ramiau išeiti iš gyvenimo, pripildo mano širdį ir suteikia man gilų prasmės jausmą. Neapsakomas pasitenkinimo jausmas, kai ne tik mirštančiajam, bet ir jo artimiesiems padedi išgyventi vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių. Būti pasirinktam šio pašaukimo, palydėti sielas per jų paskutinį perėjimą, yra gili privilegija“.
