T. Garr mirė nuo išsėtinės sklerozės, „apsuptas šeimos ir draugų“, kaip „Associated Press“ patvirtino jos atstovas spaudai. Ši diagnozė jai buvo nustatyta 2002 m., o 2007 m. jai taip pat buvo atlikta operacija po plyšusios smegenų aneurizmos.
Mirė dar viena serialo „Draugai“ aktorė
Karjerą ji pradėjo kaip antrojo plano aktorė, XX a. septintajame dešimtmetyje pasirodžiusi kaip šokėja filmuose ir šou, rašo theguardian.com.
„Visada piktinausi, kad buvau „statistė“, nes tais laikais, dirbdamas tuose miuzikluose, turėjai mokytis 10 metų, kad taptum šokėju“, – sakė ji 2008 m. interviu.
„O kai pagaliau gaudavai šokėjos vaidmenį filme, tave įtraukdavo į statistų profsąjungą.“
Pirmąjį kalbantį vaidmenį ji gavo 1968 m. filme „The Monkees Head“. Ji mokėsi toje pačioje aktorinio meistriškumo klasėje kaip ir filmo scenarijaus bendraautorius Jackas Nikolsonas.
Septintojo dešimtmečio pradžioje nuolat vaidinusi „Sonny & Cher Comedy Hour“, ji įsitvirtino didžiajame ekrane, kur atliko vaidmenis Franciso Fordo Coppolos filme „Pokalbis“, Carlo Reinerio „O, Dieve!“ ir Melo Brookso filme „Jaunasis Frankenšteinas“, o 1977 m. suvaidino Richardo Dreyfusso žmoną Steveno Spielbergo filme „Artimi trečios rūšies susitikimai“.
„Į moteris nežiūrima rimtai“
Devintajame dešimtmetyje ji buvo nominuota „Oskarui“ už vaidmenį Dustino Hoffmano filme „Tootsie“, taip pat vaidino filmuose „Vienas iš širdies“, Martino Scorsese's filme „Po valandų“ ir kartu su Michaelu Keatonu filme „Ponas mama“.
Dešimtajame dešimtmetyje ji vaidino Roberto Altmano filme „Prêt-à-Porter“, pasirodė filmuose „Bukas ir bukesnis“, „Maiklas ir Dikas“, kur suvaidino Michelle Williams motiną.
Ji taip pat atliko nuolatinį vaidmenį seriale „Draugai“, kur vaidino Lisos Kudrow kurto vaidmens Phoebe motiną.
„Į moteris nežiūrima rimtai“, – 2008 m. interviu sakė Garr, kalbėdama apie jai prieinamų vaidmenų trūkumą. Ji pridūrė: „Jei kada nors pasirodo protinga, juokinga ar šmaikšti moteris, žmonės to bijo, todėl jų nebvertina.“
Liga
2002 m. Garr patvirtino, kad serga išsėtine skleroze. „Pirmą kartą pasakoju savo istoriją, kad galėčiau padėti žmonėms, – sakė ji. – Galiu padėti žmonėms žinoti, kad jie nėra vieniši, ir pasakyti, kad yra priežasčių būti optimistais, nes šiandien yra nemažai gydymo galimybių.“
Ji tapo Nacionalinės išsėtinės sklerozės draugijos nacionaline ambasadore.
Garr taip pat išleido savo autobiografiją „Speedbumps“. Joje išsamiai aprašoma jos karjera ir sveikatos problemos.
