Mindaugas – profesionalus lektorius, patyriminių mokymų ir organizacijų vidinės kultūros ekspertas, komunikacijos ir bendravimo treneris, sertifikuotas „Marshall Goldsmith“ koučeris, „Masters of Calm“ festivalio sumanytojas, „Vyrų kalvės“ galva ir „Vyrų kalvės akademijos“ mentorius.
Jurga – tarpasmeninių santykių kūrimo ekspertė, lektorė, „Whatansu“ įkūrėja ir vadovė, UMMA – Upės merginų ir mamų akademijos –mama, „Porų savaitgalių“ ir „Širšių lizdų“ vedlė.
Vidugiriai sutiko pasidalinti žiniomis ir įrankiais, kurie padeda jiems išsaugoti darnius santykius.
– Kurse „Santykių alchemija“ dalinsitės praktiniais patarimais. Ko galime išmokti apie santykius?
Mindaugas: Iš patirties žinome, kad kai kartu su pora kambaryje apsigyvena ir vienas kitas dramblys, apie kurį nepatogu kalbėtis, kai namuose įsigali trintis, kai ima slėgti neišsakyti ir todėl neišpildyti lūkesčiai, tarsi iš niekur pradeda kilti konfliktai, o partneriams imamos taikyti bausmės, nebūtinai susijusios su nepasitenkinimo priežastimi.
Tad pagrindinis mūsų tikslas – suteikti įžvalgų ir įrankių, padedančių stiprinti pagarbą, artumą, atvirumą ir tarpusavio pasitikėjimą santykiuose, atpažinti partnerio poreikius ir įvardinti savuosius. Įvardinti jūsų bendrą erdvę uzurpavusius dramblius. Sustiprinti jus žinojime, kad kurti, puoselėti, gludinti tarpusavio santykius – niekuomet nevėlu.
Jurga: Kalbėsime tik apie įrankius, kurie pasiteisino mums. Ar tai reiškia, kad dalinsime panacėją? Ne. Tai reiškia, jog esame praktikai. Ir labai, labai norime, kad visiems pasisektų.
– Kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujatės savo šeimoje?
Mindaugas: Pirmiausia – tiesa. Esame susitarę sakyti taip, kaip yra, nemeluoti. Pykstamės tik penkias minutes. Reikalajame iš vaikų tik to, ką mes patys darome, kas mums patiems išeina. Tuomet – pagarba. Maistui, vyresniam, aplinkai, vienas kitam. Turime ypatingą valgymo ritualą, kurį sėkmingai integravome į mūsų organizuojamų renginių dalyvių patyrimus.
Jurga: Mūsų šeimoje kiekvienas yra svarbus. Kiekvienas turi teisę kalbėti ir būti išgirstas. Vienam nebūtinai turi patikti tai, ką mėgsta kitas. Bendraudami su vaikais labai atsakingai laikomės žodžio. Bet svarbiausia – tikrai nuoširdžiai vieni kitus mylime ir nebijome šito nuolatos kartoti.
– Ar esate griežtai apsibrėžę vyro ir moters vaidmenis, pareigas, atsakomybes? Ar jums priimtinesnis tradicinis, o gal modernus šeimos modelis?
Jurga: Nuoširdžiai? Mane trikdo bandymas suskirstyti šeimas į tradicines ir modernias. Mūsų tėvams mes visuomet būsime modernūs. O vaikams – senoviniai. Taip veikia pasaulis nuo pat pradžios. Ir tų pasirinkimų ne marios.
Gyvename visuomenėje, kurioje tik labai nedidelė dalis vyrų vis dar gali padovanoti savo žmonai galimybę nedirbti. Ne, ne sėdėti „prie puodų“, bet užsiimti savišvieta, daile, menu ir literatūra, tobulėjimu, vaikų edukacija, labdaringa veikla. Daugybė moterų savirealizacijai turi laiko tik grįžę iš darbo. Tik jėgų nebūtinai tam beturi. Tad jei modernumą apibrėžtume kaip lygiavertį darbingumą, tai, Dieve padėk, mes abu labai modernūs.
Mindaugas: Dažniausiai žurnalistai mus vadina jauna šeima, nors kartu mes jau ketvirtį amžiaus (šypsosi). Esame sutarę, kad aš – tėtis – atsakingas už sūnų ugdymą, Jurga – daugiau užsiima su dukromis. Aš sūnus auklėju, o dukras myliu.
Pats esu vyras, esu buvęs vaiku, paaugliu, žinau, kaip mano sūnūs veikia, todėl man yra lengviau juos ugdyti, jiems padėti, juos suprasti. Žinau, kaip pagelbėti sūnums augti savimi pasitikinčiais, drąsiais, gebančiais susitvardyti ir išbalansuoti tarp prigimtinio grubumo ir aplinkoje taip vertinamo švelnumo, mokančiais pasirūpinti savimi ir kitais.
Ar turime buityje aiškiai apibrėžtas pareigas? Tai kad ne. Mes neturime sąrašų, ką galime daryti, o ko ne. Darbais dalijamės pagal laiką, norą ir jausmą. Kartais pradedu priekaištauti Jurgai, kad ėmėsi kokių varžtelių-sraigtelių projekto, o ji pakelia žibančias akis ir sako – „bet gi taip smagu – kaip konstruktorius“. Mes viską darome kartu. Ir mamutus medžiojam, ir indus plaunam.
Jurga: Užtrukau daugybę metų, kol supratau, kad moters stiprybė yra ne tai, kad ji gali viską, o tai, kad viską galėdama, ji kartais renkasi paprašyti pagalbos. Ir apie tai nuolat primenu pas mus atvykstančioms moterims ir paauglėms. Patikėkit manim – šitai suprasti yra dovana!
– Savo paskaitoje „WoW University“ kalbėsite ir apie poros ir vaikų santykį. Kaip santykius keičia vaikai? Kodėl svarbu rasti laiko pabūti dviese?
Jurga: Vaikai ateina į pasaulį ir sugriauna visą nusistovėjusią tvarką. Perrikiuoja prioritetus, uzurpuoja mūsų dėmesį, kažkur giliai giliai paslepia miego laiką. Daugybė į mūsų organizuojamus „Porų savaitgalius“ atvažiuojančių porų įvardija, kad jų santykiai pakito būtent po vaikų gimimo.
Buvęs svarbiausiu asmeniu moters gyvenime vyras staiga nustumiamas į antrą planą. Pasikeičia intymus gyvenimas. Į tėvelių lovą paguldytas kūdikis kartais neišsikrausto iš jos iki pradinių klasių. Į sceną įžengia schemos ir modeliai, atsinešti iš dviejų skirtingų šeimų, iš tėčio ir mamos vaikystės, atsiranda galimybė nesutarti dėl daugybės dalykų: maitinimo, savarankiškumo, ekranų, bausmių ir apdovanojimų.
Čia ir vėl gelbsti jo didenybė pokalbis. Ir laikas tik dviese. Net jei nieko ypatingo nedarot. Net jei tai filmas ar judviejų išvyka į parduotuvę. Ne tik jums, ir jūsų vaikams sveika žinoti, kad mama ir tėtis turi savo laiką, skiria jį vienas kitam. Ir kad tas laikas labai labai svarbus.
Mindaugas: Jei viską skiri vaikams ir nebelieka laiko vienas kitam, tuomet pora tampa tik aptarnaujančiu personalu vaikams. Bet juk viskas prasidėjo ne nuo šito. Viska sprasidėjo nuo dviejų vienas kitą pamilusių žmonių, kurie rūpinosi vienas kitu. Juk vaikai užaugs, pradės gyventi savo gyvenimus, o jūs vėl liksite dviese. Klausimas – ar tai vis dar bus malonu?
– Kiek asmeninės erdvės reikia kiekvienam iš šeimos narių?
Mindaugas: Kiekvienam reikalinga asmeninė erdvė. Tik kartais mes nebemokam jos apsibrėžti. Net ir aš, jausdamas, kad reikia atsitraukti nuo darbų ir šeimos, vis dar jaučiu kaltės prieskonį: ar teisingai elgiuosi, ar savo poreikių netenkinu savo šeimos sąskaita, ar galiu sau leisti taip savanaudiškai ilsėtis.
Bet tuomet ateina Jurga ir mane nuramina. O kartais ir primygtinai paprašo pailsėti. Nes būdami stipriai pervargę nebegebame pasirūpinti kitais. Todėl persikrauti baterijas – būtina. O kai kuris nors poroje asmeninės erdvės kozirį pradeda naudoti per dažnai, kitas jam turi priminti apie savo poreikį. Ne nutylėti ir tikėtis, kad partneris susipras.
Jurga: Turbūt svarbu pačiai sau apsibrėžti, kas yra laikas sau – 10 minučių tylos geriant rytinę kavą, apsilankymas kirpykloje ar pas kosmetologą, mėgstamas sportas, koučingo sesija, brunčas su draugėmis, pasivaikščiojimas po mišką ar kelionė aplink pasaulį.
Svarbiausia – nesilyginti. Nesimatuoti, kuris iš jūsų kokybiškiau pasibuvo su savimi. Nes nė už ką neiškeisčiau pusdienio pamaklinėjimo po Madrido Prado muziejų į Mindaugo savaitgalį miške su palapine. Susikeitę vietomis mes abu kankintumėmės.
– „WoW University“ paskaitoje kalbate ir apie tai, kaip nesusvetimėti ir išvengti santykių krizių. O gal krizės nėra vien neigiamas dalykas?
Jurga: Konfliktai – neatsiejama bet kurių santykių dalis. Visuomet juokauju, jog tie, kurie sako, kad niekuomet nesibara – begėdiškai meluoja. Mokslininkų tyrimai teigia, jog daugelis porų nesutaria bent vienu klausimu – dėl karjeros, finansų, vaikų auklėjimo, buities darbų ar seksualinio artumo. Manau, jog nesutarimai šeimoje nėra blogai, jei tik jie veda į pagerėjimą, teigiamą pokytį, atveria galimybes dialogui. Jei partneriai yra tiek sąmoningi, kad pastebi ir valdo savo reaktyvias emocijas, geba brėžti ribas, atvirai išsakti nepasitenkinimo priežastis ir taip nuolat stiprinti savo santykius. Daug prasčiau, jei pora užstringa uždarame konflikto rate: abu be perstojo spaudo vienas kito pykčio, kaltės, gėdos svertus ir nei vienas nesiruošia sustoti.
Mindaugas: Krizė šeimoje ar poroje – tai kaip gera revizija įmonėje. Kur gali pasitikrinti, ar vis dar esat šalia vienas kito, kiek vienas kitam esat svarbūs, ar dar mokat pastovėti vienas už kitą, kai kuriam nors iš jūsų yra sunku, atjausti ir išklausyti.
Jos lengvai išgyvenamos tada, kai į santykį nuolat investuojama. Rekomenduoju į tarpusavio santykius daugiausia laiko investuoti būtent tada, kad apie jokią krizę nė minčių nėra. Kuomet namuose tvyro taika ir ramybė. Kuomet vienas dėl kito esate pasiruošę padaryti viską: kalbėtis, išgirsti, domėtis, tyrinėti, pažinti viens kitą, važiuoti į santykių stiprinimo savaitgalius, klausytis paskaitų ir vebinarų.
– Ar reiktų nusistatyti tam tikras santykių taisykles jų pradžioje, ar viskas vyksta bandymų keliu?
Jurga: Jei tik žinote, ką nustatyti (šypteli). Juk santykiai dažniausia prasideda ne nuo racionalių susitarimų, o nuo aistros, euforijos, drugelių pilve. O ir santykio mezgėjai būna dar jauni, daug pretenzijų pasauliui neturintys, bet laaabai įsimylėję žmonės.
Vėliau įsimylėjimą keičia kasdienybė, į pasaulį, kurį stebėjote pro rožinius akinius, atsėlina buitis. Ir tik nuo poros troškimo pažinti vienas kitą, išsiaiškinti vienas kito veikimo instrukcijas, atpažinti besikaupiančius audros debesis, įvardinti savo jausmus, troškimus ir lūkesčius priklauso, ar kelionė kartu bus maloni, ar skausminga.
Mindaugas: Santykių taisyklės kuriamos pakeliui, gyvenant. Jos atsiranda, dingsta, tampa nebesvarbios arba atvirkščiai – kertinės. Santykiai yra pastovus, nuolatinis nepertraukiamas mezginys, kuriame nuolat kinta spalvos, raštai, stilius, siūlų kokybė. Svarbu, kad tiktų abiems.
– „Santykių Alchemijos“ kurse paliesite ryšio su partneriu temą. Kaip jį atrasti iš naujo? O gal kartais verta paleisti kitą žmogų?
Jurga: Būti viename kambaryje dar nereiškia būti kartu. Ne taip jau seniai išgyventas karantinas iš už kambarinių gėlių ištraukė užslėptus dramblius, išpūtė juos ir susodino ant sofų. Būnant kartu, reikia klausytis. Girdėti. Mokėti neįsižeisti ir nenuteisti už atvirumą. Aiškiai, be užuolankų išsakyti savo poreikius. Nelaukti, kol antra pusė kokiu nors mistiniu būdu įspės jūsų lūkesčius. Nebausti partnerio tyla. Suprasti vienas kito veikimo instrukcijas. Veikti taip, kad jūsų rodomas rūpestis ir kitam būtų suprantamas.
Ar visiems pavyksta? Anaiptol. Pernelyg įsisenėję skauduliai, užgautas ego, jausmas, kad nesi vertinamas, intymumo ilgesys, kardinaliai nesutampančios vertybės ar poreikiai – tai tik nedidelė dalis priežasčių, dėl kurių poros nustoja bandę taisyti šlyjančius santykius.
Prieš keletą dienų kalbėjausi su moterimi, kuri sakėsi nebežinanti, ar norėtų dar pabandyti atgaivinti prarastą ryšį, ar skirtis ir judėti toliau. Daviau jai monetą ir paprašiau leisti monetai nuspręsti už ją. Moteris nusišypsojo, monetos nemetė, bet pasirinko santykį. Nes kiekvienas mūsų giliai širdyje turi visus reikiamus atsakymus.
Mindaugas: Tam, kad iš naujo atrastum ryšį su partneriu, reikia, kad partneris irgi šito norėtų. Tai ne žaidimas į vienus vartus, kitaip bandantysis bus pasmerktas tik dar didesniam nusivylimui. Turi būti abipusis noras ieškoti dialogo, ten, kur jis buvo pamestas.
O kada paleisti? Kai santykiai toksiški. Kai kitas žmogus nebededa jokių pastangų. Kuomet metai iš metų tęsiasi jūsų solo partija. Kai jaučiate, kad visą naštą jau seniai ant savo pečių velkate jūs. Nereikia įsikabinti į žmogų. Arba įsivaizduoti, kad galite iš pagrindų jį pakeisti. Svarbu laiku ir vietoje pastebėti, jog jums nepakeliui.
– Dažnai girdime sakant, kad santykiai yra darbas. Ar tikrai taip turi būti?
Jurga: Laukiančius paneigimo nuvilsiu – santykiai tikrai yra nuolatinis, nenutrūkstantis darbas. Nes ir po daugybės metų, praleistų kartu, niekas nėra savaime suprantama – nei meilė, nei atvirumas, netgi pagarba. Net ir labai brandžiose porose vis dar reikalingi patvirtinimai, paskatinimai, pagyrimai, meilės prisipažinimai. Juk upė nenustoja gludinti akmenėlių, net jei jų kampai jau nebe tokie aštrūs.
Mindaugas: O aš galvoju, kad santykiai yra investicija. Nuolatinė jūsų laiko, jėgų ir energijos investicija į jūsų ateitį. Jei santykius paverčiame tik darbu, tuomet jūsų antra pusė tampa projektu. Projektai kuriami, paskui – valdomi, o dar vėliau – uždaromi.
