Kirgizija arba Kirgizstanas yra valstybė Vidurio Azijoje, kurią supa Kazachstanas, Kinija, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas. Merūnas neslepia, kad kone tris savaites trukusi kelionė jam paliko labai didelį įspūdį.
„Šalis man labai patiko. Ji tokia neturistiška, keliautojų dar nelabai plačiai atrasta. Mane labai stebino šalies kontrastai. Kai pasakiau, kad mūsų aukščiausia šalies vieta tesiekia 300 metrų (aut. past. – Aukštojo kalnas siekia 293,84 m) virš jūros lygio, jie šypsotis pradėjo“, – kalbėjo žinomas vyras.
Vilioja nepažįstama kultūra
Deja, Kirgizija neturi priėjimo prie jūros ar didesnio vandens telkinio. Vietiniams jūrą atstoja Issyk-Kul ežeras. Kirgizija daugumai vis dar asocijuojasi su Sovietų Sąjunga, kurios dalimi ši šalis buvo iki pat 1991 m. Vis dėlto per pastaruosius metus šią kryptį atranda vis daugiau turistų.
„Kuo daugiau nežinomų dalykų apie kultūrą ir kuo daugiau natūralios, žmogaus nepaliestos gamtos, tuo labiau ta šalis mane vilioja. Aišku, Saudo Arabija ar koks Irakas kelia tikrai daug klaustukų. Visgi Kirgizijoje civilizacija dėl kraštovaizdžio, kitų dalykų atsirado gan vėlai, į turistus jie iki šiol žiūri gan šaltai ir tai labai jaučiasi. Viso sovietinio palikimo, okupantų galios rodymas šalyje dar stipriai matosi iš ten stovinčių paminklų.
Jie nedrįsta dar tų paminklų liesti, nes suprantu, kad valdžioje dar vis yra tų posovietinių veikėjų. Lankėmės urano, aukso kasyklose, ten labai matėsi, kad visur iškabintos sovietinės, rusiškos vėliavos“, – kalba Merūnas.
Jis neslepia, kad Kirgizijoje dar ryškus posovietinis palikimas, dažnai tokia įtaka naudojasi ir Rusija, besistengdama plėsti savo įtakos zoną.
Visgi nepaisant politinių dalykų, Kirigizija pašnekovą labai sužavėjo savo natūraliu kraštovaizdžiu.
„Labai sužavėjo tos vietos, kurios neturi nei interneto, nei elektros. Kai užkyli į kalnus, ten 19 kilometrų reikia važiuoti 7 valandas, o tokį maršrutą gali įveikti ne bet kokia mašina. Man tai labai įspūdinga, nes tokiomis sąlygomis ten žmonės ir gyvena, ir vaikus augina tose pačiose stepėse. Žmonės ten gyvena skurde, augina bandas avių, bet yra taip įpratę, nes taip gyveno ir jų tėvai, proseneliai.
Jie yra už natūralumą, autentiškumą, labai rūpinasi savo gyvūnais. Jie labai garbina savo šeimą – kuria savo verslus, kuriuos paskui perima vaikai, anūkai. Man toks požiūris labai artimas“, – neslepia žinomas atlikėjas.
Sužavėję dalykai
Paklaustas, kaip juos priėmė vietiniai, Merūnas teigė, kad iš pradžių juos priėmė skeptiškai, su abejonėmis.
„Į mus vietiniai žiūrėjo įtartinai, nežinojo, kaip bendrauti. Bet jie labai įšyla, kai pradedi kalbėti apie šeimą, tradicijas. Jie tada iškart nusišypso, atsiveria visai kitoks kontaktas – ant stalo iškart atsiranda ir vakarienė, ir arbatos puodelis, ir sausainiai. Įspūdis didžiausias buvo būti su vietiniais, miegoti viduryje niekur mažuose nameliuose, kuriuos šildo maža krosnimi. Joje yra 3 lovytės, paprastas grindinys.
Didžiausias įspūdis būna atsikėlus ryte, kai atidarai to namelio duris ir matai kalnus arba plačias lygumas, kuriose miega po 200 arklių, jaučių ir kitų gyvūnų.
Žavėjo jų paprastumas – namai nėra aptverti, kaimynai žino kiekvienas savo gyvulius ir tai jiems visai normalu“, – šypteli pašnekovas.
Anot jo, šalis turi labai daug neapgyvendintos vietos, tačiau nors ir gyvena netankiai, toli vienas nuo kito, žmonės glaudžiai bendrauja ir pažįsta vieni kitus, yra tarpusavio pasitikėjimas.
„Ten nėra vagių. Žmonės vienas kitą pažįsta nuo senų laikų, bendrauja, kuria ryšį“, –
Kaip kalba Merūnas, itin didelio įspūdžio jam nepaliko Kirgizijos virtuvė. Anot jo, prie neįprastų skonių reikėjo priprasti.
„Pirmas tris dienas skrandis turėjo priprasti prie maisto ir sureagavo atitinkamai. Jie valgo tikrai kitokį maistą nei mes Lietuvoje. Ragavau kumyso (aut. past. Kumysas – fermentuotas kumelės pieno produktas, tradicinis Kirgizijos gėrimas), bet man jis pasirodė kaip tiesiog kažkoks pieno raugas. Kolega paragavęs mane apgavo, kad jo skonis visai nieko, bet man skonio prasme ne itin patiko. Tiesa, jie puikiai moka gaminti mėsą – jautieną, vištieną, aviena“, – tikino dainininkas.
Pasiilgo šeima
Kol Merūnas mėgavosi kelionės įspūdžiais, Lietuvoje jo laukė šeima – žmona Erika ir du sūnūs.
„Keliaujant Kirgizijoje vietomis nebuvo net elektros, ką jau kalbėti apie internetą. Tad kartais tekdavo apsiriboti vos keliomis žinutėmis. Vaikai manęs buvo labai išsiilgę ir kai pasakiau, kad išvažiuoju trims savaitėms, mačiau sužibusias jų akytes, ašarėles, – sako vyras. – Nemažai keliauju, tai vaikai tikrai liūdėjo.
Bet atvežiau jiems lauktuvių – tradicinių Kirgizijos instrumentų, įdomią molinę fleitą, tradicines jų kepures ak-kapak, kurios įtrauktos į UNESCO paveldą. Sūnūs kelias savaites tas kepures visur nešiojo, nenusiimdavo.“
Kadangi dainininko kasdienybėje – nemažai komandiruočių į užsienio šalis, jis tikina, kad dažnai jaučia abipusį ilgesį iš šeimos.
„Aš pats dažnai keliauju su darbais, būna, kad ilgą laiką namuose nebūnu. Matau, kad jiems labai reikia tėvo, labai tai ryškiai jaučiu. Jų toks amžius, kai jie iš visur ryja informaciją, jos semiasi iš artimiausių žmonių. Tėvas tokiame amžiuje yra būtinas.
Kelionės atima daug laiko, viskas turi savo kainą – jei nori skirti daugiau laiko sau, automatiškai jo mažiau lieka šeimai. Dabar savo nebuvimą stengiuosi kompensuoti šiltu bendravimu. Labai svarbu dažnai apsikabinti ir pasakyti, kokie vienas kitam esame svarbūs“, – šypteli M. Vitulskis.
