Laukinė vaikystė
„Mes buvome laukiniai vaikai, daugiabučio kieme valgėm, ką išsikasdavome ar nusiskindavome, rinkdavomės prie tvoros, ten įsikurdavome būstinę, atsinešdavome magnetofoną, patiesalų, knygų, važinėdavomės riedučiais ir dviračiais iki sodų, kur obuolių pagrauždavom. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų buvo žaidimai statybvietėse, šokinėdavome iš antro aukšto, gaudydavom vieni kitus, kol sargas mus išvydavo“, – prisimena Donalda.
Kieme rengdavo futbolo turnyrus. Tėvai žaidimą stebėdavo iškišę galvas pro langus ir sirgdavo už savo vaikų komandas. Tada išeidavo kaimynas ir laistymo žarna visus išmaudydavo lediniu vandeniu.
Vakarais susėdę ant suolelio pasakodavo vieni kitiems baisias istorijas. Po to lydėdavo vieni kitus iki butų durų, nes įsigąsdinus būdavo labai baisu.
„Bet kiečiausia būdavo, kai name vykdavo baliai arba laidotuvės – toks sujudimas, tiek veiksmo, laiptinės dvi, aukštų keturi, visi vaikai kieme, gaudavom pavalgyti ir visokių skanumynų, kartą kažkokio likerio butelį buvom nuo suaugusiųjų nugvelbę. Jei tai būtų dabartiniai laikai, Vaiko teisių apsaugos tarnyba mūsų kieme turbūt būtų ir gyvenusi“, – juokiasi buvusi politikė.
Donalda gimė pedagogės ir žurnalisto šeimoje, todėl anksti suprato žodžio svarbą. Nuo mažens buvusi meniškos natūros. Pirmuosius pasirodymus rengė paršeliams garde. Prisimena, kad tai būdavo tikra vaiko žvaigždžių valanda. Keliaudama su tėvu į Gediminaičių kaimą užsidirbo pirmuosius honorarus iš paimtų pavežti pakeleivių už dainas, kurias jiems dainuodavo. Grįžusi su rubliu ar net dviem mergaitė pasijusdavo esanti turtuolė.
Į Tauragės liaudies teatrą atėjo, kai režisierius Antanas Naraškevičius pakvietė Tauragės jaunimą vaidinti spektaklyje „Šmėkla“. Po spektaklio premjeros pasiliko. Teatrui tuomet vadovavo dabartinė režisierė ir gera Donaldos bičiulė Genovaitė Urmonaitė.
Donalda iki šiol dėkinga savo mokytojams 2-ojoje vidurinėje (dabar „Šaltinio“ progimnazija) ir Tauragės muzikos mokyklose, kultūros namų darbuotojams ir Tauragės liaudies teatro režisierei bei visai trupei. Pagarbiai visus šiuos žmones vadina Tauragės šviesuomene.
Sako, kad pradėjusi vaidinti teatre atrado visiškai kitokį gyvenimą. Jį prisiminusi atlikėja sako, kad dabar dėl to jai kyla dvejopi jausmai.
Iš vienos pusės tas jos gyvenimo etapas buvo tobulas – begalė veiklos, nuostabūs pedagogai, spektaklių kūrimas, tai leido išgarsėti. Kita vertus, visa ši veikla mergaitei kėlė nemažai baimių. Jausdavosi nesaugi ir tiesiogine prasme. Tekdavo grįžti vakarais po spektaklių neapšviestomis gatvėmis, neretai sulaukdavo nuviltų gerbėjų grasinimų ir net persekiojimo.
D.Meiželytės pavardė ir tuomet Tauragėje buvo žinoma. Tėvas Tadas Meiželis – žurnalistas, laikraščio „Tauragiškių balsas“ redaktorius, mama – mokytoja, o ji viena iš trijų jų dukrų. Jau vėliau, kai pradėjo dirbti televizijoje ir apie ją rašė žurnalai, mama juokaudavo: „Anksčiau sakydavau, kad tai mano dukrytė Donaldėlė, o dabar sakau, kad aš esu Donaldos mama“.
Pati Donalda niekada nesureikšmindavo to, kad jos darbas labiau matomas nei kitų žmonių, o tai, kad iš jos visada buvo reikalaujama daugiau nei iš kitų, laiko privalumu. Daug įvairios veiklos išmokė būsimąją atlikėją planuoti laiką ir atsakomybės.
Vilniaus paviliota
Sostinė nuo mažens buvo tauragiškės mergaitės svajonių miestas. Vilnius seniai tapo jos namais, o ji kaip dabar prisimena:
„Kai sykį su tėčiu atvažiavome į „Periodikos“ šventę (tokią kaip Kaziuko mugę tik sovietų okupacijos metais), užlipome ant Gedimino kalno, aš nužvelgiau raudonus senamiesčio stogus ir pasakiau: „Čia aš gyvensiu“."
Kai sesuo Neila išvyko mokytis į Vilnių, Donalda bent savaitę per mokyklines atostogas praleisdavo pas sesę. Vilnius mergaitę apžavėjo. Būdama 17-os išvyko laikyti stojamųjų egzaminų, taip Vilniuje ir liko.
Ketverius metus gyveno Saulėtekio studentų miestelyje, dirbo LR3 studijoje, kur susitiko savo meilę. Iš šių gražių jausmų gimė dukra Juta.
Tačiau Donalda niekuomet nepamiršo laukinės vaikystės miesto Tauragės. Visada žinojo, kad ir kas beatsitiktų, skyrybos su vyru ar kitos negandos, gimtajame mieste jos visuomet laukia (tiksliau, laukdavo) tėvai.
Laikas sau
Jei galėtų laiką atsukti atgal ir keisti gyvenimo įvykių grandinę, Donalda nieko nekeistų. Ji tokia, kokia yra, ir sau tokia patinka. Tokia nuostata leidžia jai nesikapstyti pro praeitį. Pastaraisiais metais, kai dukra Juta jau užaugusi ir išvykusi į Jungtinę Karalystę studijuoti fotografijos, atlikėja vis daugiau laiko skiria sau.
Prisiminusi save dvidešimties ir tuometį mąstymą, kokia norėjo būti – ar gyventi paprasto žmogaus gyvenimą, ar aukoti sveikatą ir laisvę dėl garsaus vardo, pasirinko gyventi kiek ilgiau negu „27 metų klubo“ žvaigždės. Praeityje itin aktyvus gyvenimas ne kartą siuntė ženklus. Kelis kartus patyrusi organizmo išsekimą suprato, kad gyvenimas nėra amžinas. Dabar Donalda renkasi ramesnį gyvenimo būdą.
Charizmatiška ir šilta moteris vietoj salių, kuriose visi žiūrovai sėdi aukštai, o ji kažkur apačioje scenoje, pirmenybę dabar teikia bendruomenių ir darbo kolektyvų susibūrimams, kur žmonės čia pat ir gali su kiekvienu pabendrauti, prisiliesti.
Mintys apie Tauragę
Tauragės simbolis Donaldai, kaip turbūt ir daugeliui išeivių iš Tauragės, yra pilis. Džiaugiasi, kad šalia jos iškilo Tauro skulptūra. Džiugina ir skulptūra Tauragės teatralams, atidengta per režisieriaus A.Naraškevičiaus įamžinimą.
Tauragės teatras vyresnėse klasėse Donaldai buvo kaip antri namai. Ir dabar ji visada atvažiuoja į čia vykstantį jau tradicinį mėgėjų teatrų festivalį „Kvartetas“.
Tauragės veidas, anot atlikėjos dabar labai pasikeitęs, išgražėjęs, o miesto svečius ji būtinai nusivestų pasivaikščioti po Bažnyčių gatvę bei Lakštingalų slėnį ir, kiek pagalvojusi, priduria – dar ir į Taurų nuotykių parką.
