Naujienų portalui tv3.lt moteris papasakojo apie savo vaikystę bei atskleidė dėl ko pyko ant tėvų.
Moteris kalbėjo, jog didžiąją vaikystės dalį praleisdavo ne su tėvais: „Augau pas močiutę kaime. Visą vaikystę praleidau Vilkaviškio raj. Gražiškių kaime, vienkiemyje. Nuo miestelio reikėdavo dar 5 kilometrus eiti pėstute iki močiutės sodybos.“
Moteris apie savo vaikystę prisimena vien gražiausiais atsiminimais, tačiau prisipažino, jog retai matydavo savo tėvelius. „Turėjau nuostabią močiutę. Man pasakojo, kad aš buvau labai išdykusi nuo pat mažens. Būdama metukų palįsdavau po lova ir tyliai būdavau, o močiutė apibėgdavo visą kaimą manęs ieškodama. Visus kaimynus aplaksčiusi ir tik grįžusi namo išgirdo, kad kažkas krebžda po lova. Taip surado mane, buvau tikra nenuorama“, – prisiminimais dalijosi A. Gerikienė.
Tiesa, ji teigė, kad tai ne vienintelis jos poelgis dėl kurio artimieji pradėdavo nerimauti: „Daug vargo visiems su manimi buvo nuo pat mažens. 3-ejų metukų buvau įkritusi į prūdą prie namų. Gerai, kad pamatė ir spėjo ištraukti. Mėgdavau buožgalvius gaudyti atsigulusi ant lieptelio... Jie mane labai žavėdavo, nes būdavo tokie mažiukai, juodi iš balos ištraukti.“
Kol ji laiką leisdavo pas močiutę, jos tėveliai dirbo Kaune, todėl ji daugiau laiko praleisdavo pas ją. „Žinoma, kad pasiilgdavau tėvų. Visada laukdavau savaitgalių, nes tada jie mane aplankydavo. Tokie buvo laikai, bet man labai patikdavo pas močiutę būti, labai ją mylėjau.“
Gražiais žodžiais kalbėdama apie brangų asmenį, ji atskleidė ir netikėtą faktą. Moteris turi ir 9-iais mėnesiais jaunesnį brolį. Keisčiausiai tai, jog ji dėl brolio labai pyko ant savo tėvelių. „Labai norėjau turėti sesę, o ne brolį. Todėl labai supykau kai jie pasakė, kad turėsiu brolį. Kai buvome maži, tai ir būdavo visko. Pasimušti mėgdavome, tačiau suaugus tie pykčiai visi praėjo. Sutariame puikiai“, – atviravo ji.
Moteris pasakojo, kad su jaunesniuoju broliu netrūkdavo ir nuotykių: „Kartą buvau pametusi brolį, o kitą sykį išėjau su broliu į lauką ir užsižaidžiau kieme, pamiršau apie jį. Vėliau teko lakstyti su draugais po visą rajoną ir ieškoti jo. Ačiū Dievui, kad viena močiutė atvedė jį ir viskas baigėsi laimingai. Šiais laikais tai, turbūt, būtų katastrofa, o tuomet buvo normalu, kad vaikai vieni yra lauke be priežiūros. Kol tėvai dirbdavo, mes augdavome lauke ir ten būdavome iki pat vakaro. Grįždavome tik, kai tėvai jau ieškodavo po darbų.“
