Štai kinai išsiskiria garsu. Jie, norėdami būti pastebėti, stengiasi apie savo egzistavimą pasauliui pranešti garsiai bendraudami. Japonai gi yra tylos pasaulio ekspertai.
Jau pirmas rytas Tokijuje buvo kitoks. Atsidūręs traukinyje, o čia dieną pradeda matyt aštuoniasdešimt procentų sostinės gyventojų, pasijutau keistai. Lyg kažką vakar būčiau prisidirbęs. Neesušventas, ši būsena man gerai pažįstama ir yra artimesnė nei mano bičiulio A. Užkalnio įgimtas pavydėtinas teisumas. Tad kurį laiką jaučiausi kaltas. Dėl visa ko. Tik praėjus kuriam laikui supratau, kas yra ji - toji mano taip suprantama, įsivaizduojama viešo pasmerkimo priežastis. Jie čia visi tyli. Nekalba. Visai. Japonai transporto priemonėse yra realiai įjungę mute mygtuką. Didelį ir ryškų. Nes gerbia kito žmogaus erdvę, privatumą ir teisę pasilikti su savo mintimis. Aišku, tokiu būdu jie, vargšai, labai nukenčia, prarasdami neįkainuojamą galimybę sužinoti, ką tu per savo mobilaus telefono garsiakalbį rėki savo kaimynei, aiškindamas apie dienos horoskopo išpranašautus pilvo darbo sutrikimus. Arba galimą praturtėjimą loterijoje, kas neabejotinai nutiks. Nes juk vakar sapnavai močiutės sekcijoje saugomą arbatos servizą (kiek daužtą, o dar ir jo ankstesnė šeimininkė buvo kita močiutė, tačiau šioje sistemoje ėjimas iš rankų įrankas yra privalumas, o ne trūkumas. Skirtingai nuo mums artimesnio automobilių pasaulio).
Užtat japonų nykštys artimiausiu metu neabejotinai evoliucionuos. Greičiau už jūsų vaikų pirštą. Nes jie yra tobulai jį įvaldę. O gal atvirkščiai - jis jiems po truputį pradeda vadovauti. Drįsčiau teigti, kad dalis šios tautos smegenų jau persikrausto iš galvos įminėtą kūno dalį. Greitesnei reakcijai. Nes didžiąją dienos dalį jie visi tarnauja išmaniesiems telefonams. Nesupraskit manęs neteisingai, aš pats esu feisbuko irgmailo auka. Bet, net būnat ne naujoku interneto pasaulyje, aplinkinių susidomėjimas asmeniniu išmaniuoju telefonu atrodo stulbinantis. Ir žinot ką? Man tai patinka. Aišku, jau girdžiu išminčių postringavimus apie žmogaus bendravimo kultūrą, kažkur girdėtų, o tai reiškia – realių naujienų mainus su artimu savo, bei iškalbos svarbą, tačiau tokia japonų pasirinkta taktika, bent jau visuomeniniame transporte, mane žavi. Juo labiau, kad toks, atrodytų visiškas išėjimas iš orbitos, jų neišjungia. Žmonės laiku atsistoja, išeina pro duris iš švarių ir jaukių vagonų, o atvykus į jiems reikiamą sustojimą, tvarkingai stoja į eilę lipdami ant eskalatoriaus pakopų, nepamiršdami palikti laisvą dešinę pusę tiems, kas jomisžengia skubėdami. O tai, kad kai kas iš jų respiratoriais yra užsidengę dalį veido (daugiau mada, nei reali baimė užsikrėsti infekcija, atrasti alergiją dėl žydinčių sakurų žiedadulkių ar neprisikvėpuoti dulkių) tik įrodo, kad burna ir nosis nėra klausos ar regos organai – jie girdi, jei šalia kas kalba ar atrodo kitaip, stengiasi parodyti pagarbą, dėmesį, bei pasiūlo pagalbą. Jei tik moka daugiau kalbų, nei savo tėvų. O tai šioje šalyje nėra dažnas atvejis.
Kalbant apie mano draugą, mėgstantį lagamine vežiotis keistų daiktų, kurių paskirtis kelionėje mūsų, eilinių piliečių smegenims yra nesuvokiama, galiu pasakyti, kas jis laikosi tvirtai. Ir užtikrintai. Kaip visada. Paklaustas, kodėl traukiny atsisėdo į specialią vietą, virš kurios kabojo simboliai, žymintys žmogų su lazdele, besilaukiančią moterį, asmenį, laikantį vaiką ant kelių ir neįgalią personą (žr. Nuotrauką), profesorius V. Radzevičius, su jam vienam šiame pasaulyje būdingu užtikrintumu, atsakė:
- O kas? Juk aš esu senas, pilvotas, su Marčium ir traumuotas. Ramiai, viskas gerai.
Tikrai. Viskas gerai,draugai. Gyvenimas gražus. Dar vienas pavasaris
