Ši jūsų dueto kelione – jubiliejinė. Kodėl Japonija?
Sprendimai vyksta spontaniškai: kažkas pasako – „O gal ten?“, kitas pagalvoja – „O kodėl ne?“. Viskas nusprendžiama akimoju. Patys niekada negalvojame iš anksto, kur vyksime. Patys sau negalime tiksliai paaiškinti, kodėl šį kartą – Japonija. Kažkokių tyrimų, pagal kuriuos galima būtų pasirinkti kelionės maršrutą, mes tikrai nedarome.
Žmonės sako: „Va, jūs visą pasaulį juk apkeliavote...“ Susidaro tokia paradoksali situacija – kuo daugiau keliauji, tuo geriau supranti, kad nieko nematei, nes pasaulis – labai didelis.
Kiek laiko ruošiatės kelionei?
Tai bus dešimta mūsų kelionė. Natūralu, jog su laiku atsiranda tam tikros tradicijos. Kitų metų kelionei po truputį pradedame ruoštis rugsėjį – visgi rėmėjų paieška užtrunka labai daug laiko. Vėliau planuojame maršrutą, pasirengimą, galiausiai įvyksta pati kelionė, po jos ruošiame post-produkciją, filmus. Žiūrėk, ir vėl rugsėjo pirmoji! Nors pasiruošimas vienai kelionei dažniausiai trunka devynis mėnesius, galiu drąsiai teigti, kad tai – metų ciklas.
Kas labiausiai nustebino per 10 kelionių projekto metų? Tiksliau, kuris prisiminimas iškyla galvoje šią sekundę?
Stebina, aišku, tie dalykai, kuriems nesiruoši. Pavyzdžiui, pravažiavęs mirties kelią supranti, kad baisiausias kelias dar priešakyje. Arba lieki apstulbęs, kai pametus daiktą dideliame Mumbai atsiranda žmogus, kuris tą daiktą randa ir tau pristato. Pats faktas, kad mus dar kažkas stebina, kelia nuostabą. Atrodo, kad smegenys turėtų būti perkrautos, bet dar vis stebimės pasauliu ir tai yra nuostabu!
Dažnai žmonės, grįžę iš kelionių, svajoja persikelti gyvenimui į kitą šalį. Ar tau su Vytaru nebuvo kilę tokių minčių?
Mes stengiamės ne siurbti pasaulį į save, o stebėti jį būdami šalia. Pavyzdžiui, jei lauki Indijoje nušvitimo, tai gali būti, kad ten ir pasiliksi jo laukdamas. Nesistengiame pasinerti stačia galva į kitas kultūras, nes vis dėlto tai yra mums svetima. Atsargiai stebime gyvenimą, kuris vyksta svečiose šalyse: tuomet galime nuoširdžiai stebėtis ir mokytis, atmesti, kas yra nereikalinga, priimti, kas atrodo iš tiesų įdomu. Todėl ir neišvykstame gyventi svetur: čia gimėme, čia patogu, įdomu, čia vaikai, šeima, Vytauto sodyba...
Ko tikitės iš kelionės į Japoniją?
Mes išmokome kažko nelaukti ir nesitikėti, nes, kai tikiesi, gali tekti labai greitai nusivilti. Dėl to keliame sau minimalias užduotis – nuvažiuoti iš taško A į tašką B, o vėliau tiesiog mėgautis ir džiaugtis tuo, ką matom, išvalyt smegenis ir priimt viską kaip naują dalyką. Tai nebus sudėtinga, nes atvykstame iš kitos kultūros: dalykai, kurie mūsų šalyje yra neįprasti, bus lengvai pastebimi.
Tačiau veiksmų planą turbūt esate numatę?
Žinoma, bet visuomet yra „jeigu pavyks“. Ruošiamės sumo varžyboms bei planuojame nardyti su perlų ieškotojomis. Taip pat norime japonams pristatyti vėdarus, kadangi tai yra „potato sushi“ (iš angl. k.: sušis su bulvėmis). Ir, kaip visuomet, laukiame netikėtų siurprizų, kurie mūsų tyko pakelėje.
Kelionėse visuomet atsiranda iššūkių, kurie be proto vargina ar netgi išgąsdina. Kokios kliūtys, iškilusios projekto metu, tave ir Vytarą privertė pagalvoti „Na jau ne, tai – paskutinė kelionė“?
Žmogus yra sudėtingas mechanizmas: atsidūręs pavojingoje situacijoje gali prisižadėti daug dalykų tiek sau, tiek Aukščiausiajam ir visiems aplinkiniams. Prabėgus kelioms valandoms, tarp pasižadėjimų ir realių dalykų žmogus ieško kompromisų. Praėjus kelioms dienoms, imama galvoti, kad nieko baisaus kaip ir nenutiko, nelabai ir skaitosi pasižadėjimai. Esame linkę pamiršti tai, kas mums nepatinka, tai, kas tuo metu gąsdino ir ieškome to, kas gali mus dar labiau sudominti. Blogi dalykai pasimiršta, ar ne?
Sekite Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių įspūdžius tiesiai iš Japonijos www.balsas.lt!
