Parodos rengėja, muziejininkė Elena Burdulienė pasakojo, jog šaukėniškių jau nuo praėjusio rudens prašiusi parodai paskolinti kokių nors originalesnių batų. Taip po truputį būsima paroda vis gausėjo, gausėjo.
Seniausias parodoje eksponuojamas apavas – naginės, dovanotos netoli Šaukėnų, Kalniškių kaime gyvenančios Teresės Kasparienės.
Nagines siūdavo iš išdirbtos gyvulio odos, raišteliais apsukdavo apie blauzdas, kad laikytųsi. Apavas būdavęs labai patogus ir lengvas. Be to, nesigirdėdavo žingsnių. Ne vienerias nagines yra sudėvėję knygnešiai. Šimtmetį ir daugiau metų „mačiusios“, nuvaikščiotos iš Šaukėnų kilusio Gvido Kukonauzos klumpės.
„Vaikai, žiemomis klumpėti brisdami į mokyklas, prisemdavo sniego. Sušlapę kojines, klumpes nusiaudavo ir rankose nešdavosi. Taip tėvų būdavo mokomi saugoti brangų apavą. Jei kuris vaikas su klumpėmis ant ledukų čiužinėti įnikdavo, tuoj tėvai klumpių padus skardomis pakaldavo, kad nenudiltų“, – sakė muziejininkė.
Parodoje labai daug įvairiausių batelių kūdikiams bei vaikams. Šaukėniškiai dovanojo visai mažyčių batelių dar nė nevaikštantiems mažyliams ar pradėjusiems žengti pirmuosius žingsnelius.
Pasak muziejininkės E. Burdulienės, nors ir atrodytų iš pirmo žvilgsnio keista, avalynės mados mažai keitėsi.
„Ratas vis sukasi, mados vis grįžta. Beveik visus parodoje eksponuojamus batus būtų galima drąsiai autis ir eiti. Retas įtartų, kad jiems – ne po vieną dešimtmetį. Jaunystėje su seserimi pasidarydavome savotiškus sandalus – ant medpadžio pritvirtindavome pačių išaustas juosteles, pagražindavome karoliukais. Ir dabar panašių batų esu mačiusi“, – tvirtino E. Burdulienė.