Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Zimkus tikina, nė iš tolo neprimenantis vietoje nenusėdinčio nenuoramos, nors visą teatrinį sezoną jo buvo pilna visur – kartu su lyderiais iki pat finalo sėkmingai žengė televizijos projekte „Triumfo arka“, surengė daugybę kamerinės muzikos koncertų, dainavo beveik visas pagrindines partijas teatro spektakliuose, atrado laiko gastrolėms... Ir tik dabar, kai sezono šurmulys liko anapus teatro durų, dainininkas šiek tiek lengviau atsikvėpė ir prisipažino, kad per gausybę darbų nebuvo kada galvoti, kaip pavyko visur suspėti ir tokią gausybę žanrų dainuojant neišsibarstyti...
Televizijos projekte „Triumfo arka“ susilaukėte nemažai pagyrų. Ar tokie projektai naudingi profesionaliam muzikantui?
Be jokios abejonės, nes būtent juose galima pasitikrinti, ar eini teisingu keliu. Nors, teisybės dėlei, turiu prisipažinti, kad savo pasirinkimu nesuabejojau ir tuomet, kai pirmojoje „Triumfo arkoje“ likau ant „atsarginių suolelio“. Užtat šiemet neslėpiau ambicijų įveikti labai stiprius varžovus – iki nugalėtojo pjedestalo pritrūko visiškai nedaug...Beje, konkursas buvo didesnis išbandymas ne balsui, o nervų sistemai. Jutau, kad gyvenu tarsi po padidinamuoju stiklu, viešai kritikuojamas ar giriamas.
Psichologiškai nepasirengus po tokios lavinos nepamatuotos, neargumentuotos ar net įžeidžiančios kritikos būtų sunku atsitiesti. Kita vertus, jei atiduodi save viešam teismui, privalai užsiauginti labai storą odą. Ar tai įmanoma? Be jokios abejonės, tik tam reikia pasiruošti, o svarbiausia suvokti, kad kalbos, ir ypač neprofesionalų, nebūtinai yra „grynas pinigas“...
Po „Triumfo arkos“ daug koncertavote...
Su dukra Paule rengėme kamerinės muzikos koncertus „Poeto meilė“. Nebijau prisipažinti, kad šis žanras bene artimiausias mano sielai. Gal, kad pamėgau jį dar nuo studijų laikų, o gal, kad turiu šeštą jausmą ar esu gana uždaro būdo...jei galėčiau rinktis, tokia muzika sudarytų didesnę mano muzikinio gyvenimo dalį...
Kaip pavyksta greitai susikoncentruoti, persiorientuoti ir neišsibarstyti dainuojant tiek daug ir tokių skirtingų žanrų muzikos?
Patirtis išmoko teisingai pasiskirstyti jėgas. Panašiai, kaip kiekviename etape jas paskirsto maratono bėgikai tam, kad pasiektų finišą. Tai ypač svarbu aktyviai muzikuojant, kai greta koncertų dar ir didžiulis krūvis teatre – pagrindines partijas vaidinu beveik kiekviename spektaklyje... Kita vertus, kurdamas vaidmenį negaliu eiti „pusę kojos“, o specializuotis tik viename žanre – per didelė prabanga. Nors, net nežinau, kaip reikėtų sakyti – deja, ar laimei... miuziklo niekuomet nedainuoju kaip operos, kuri iki 25 metų man buvo pati didžiausia mįslė – nesuvokiau, kaip tiek muzikos galima sukišti į galvą...
Tai ir jūs sutinkate su nuomone, kad operetė – juokų darbas?
Netiesa. Kiekvienas žanras turi savo specifiką, tad operetė ne mažiau rimta nei opera. Tik operetės pliusas tas, kad silpnesnį dainavimą galima kompensuoti šokiu ar vaidyba, ko nepadarysi operoje, kur žiūrovas mato tave „nuogą“. Gaila, kad muzikos akademijoje nemoko miuziklo ir operetinio dainavimo specifikos, kurios išmokau klausydamasis pasaulinio mąsto žvaigždžių – šiais laikais internetas – visagalis. Galima gauti visus garsiausių miuziklų ar operečių įrašus, juos studijuoti ir mokytis. Būtent taip aš ruošiu vaidmenis – pirmiausiai išsistudijuoju šio žanro meistrų atlikimą, pasižiūriu į etalonus ir tuomet mėginu savyje suvokti, kaip aš kursiu tą vaidmenį.
Trumpiau tariant, stengiatės kopijuoti „žvaigždes“?
Jokiu būdu ne. Tiesiog įpratau žinoti kanonus ir išmokau išsinagrinėti pamatus, ant kurio stovės pastatas. Pripažinkite, jei nebūsi savitas, nebūsi įdomus, todėl kiekvieną vaidmenį piešiu savomis spalvomis, o ne kopijuoju jau sukurtą. Žinoti ištakas, nereiškia kopijuoti...
Kokiam vaidmeniui sukurti reikėjo daugiausiai pastangų ir koks pats mėgiamiausias, o gal nemylimiausias vaidmuo?
Esate visiškai teisi, neįmanoma visų vaidmenų mylėti vienodai – vieni „prilimpa“ iš karto, o kitus tenka „atidirbti“. Labiausiai mėgstu lyrinius herojus, atitinkančius mano vidų. Nemėgiamiausi – daug kalbantys ir mažai dainuojantys intrigantai, paikysčių ar negerovių rezgėjai. Ne blogiukai, o tiesiog nenuoramos – jų daugiausiai operetėse. Tuomet galvoju: bet kokį darbą turiu atlikti kuo profesionaliau, nes žiūrovui neįdomu, ar vaidmuo „prie širdies“ ar ne. Tokiose situacijose bene sudėtingiausia išlaikyti balso „formą“, skambumą, lakumą – scenoje privalau įtikinti žiūrovą, jog tai vienintelė galima kuriamo personažo interpretacija, įmanoma šiandien. Jeigu pavyksta, randu kelią į žiūrovo širdį.
O sunkiausias Kauno muzikiniame teatre buvo pirmasis spektaklis, kai per 10 dienų turėjau paruošti Josifo vaidmenį J. Štrauso operetėje „Vienos kraujas“. Iki šiol prisimenu, kokį šoką patyriau ir kaip sunkiai su manimi visi susikalbėjo....Josifas – visiška mano priešingybė – nesu vijurkas, kuris visur laksto ir kurio pilnos pakampės. Reikėjo „lipti per save“, nes šis personažas – veiksmo organizatorius, tikras intrigų meistras. Tačiau nežiūrint į nieką, tai buvo puiki sceninė patirtis, išmokiusi ko reikia, kad operetės žanre lydėtų sėkmė. Duodamas šilumą ir meilę žiūrovui, gauni iš jo dešimteriopai. O tai – nenusakomas malonumas, kai teigiamom emocijom ir energija pasikrauni keliems spektakliams į priekį..
Kaip mokotės vaidmenis, tekstus?
Sunkiausia įsiminti netikslų ir nelogišką vertimą, o originale dainuoti vienas malonumas. Teksto žodžius mokausi kaip paprasčiausią eilėraštį, o jei pamirštu...improvizuoju vietoje... Muzikoje nedarau klaidų ir nors muzikinė dalis įsimena savaime, niekada nesimokau didelių gabalų – atsirenku segmentus ir tik po to juos lipdau į vientisą visumą...
Dainininkės gali išvardinti šimtus receptų, kaip tausoti balsą. Kokias paslaptis gali atskleisti dainininkai?
Manau, kad tiek moterys, tiek ir vyrai balsą saugo panašiai, nes tai ypatingai jautrus instrumentas. Jį reikia mylėti, puoselėti ir globoti kaip kūdikį ar mylimą moterį. Negalima su balsu elgtis bet kaip, nes jis keršis, o iškrėstą šunybę prisiminsi visą likusį gyvenimą. Puikiai suvokiu, kad dėka balso lipu į sceną, galiu mėgautis žiūrovų dėmesiu. Be jokios abejonės balsą lengviau prižiūrėti šiltuoju metų laiku. Tačiau tokios prabangos, kai saulė dangumi ritinėja ištisus metus, neturime, todėl stengiuosi šiltai laikyti kojas, nekalbėti prieš vėją, gerti tik šiltus gėrimus su citrina, medumi. Nesu iš dažnai sergančių gal todėl, kad visuomet galvoju, ką darau.
Asta Mikelevičiūtė
