M. Gaubas: mus stebina tik tai, kas yra mūsų priešingybė

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerijoje“ atidaryta Martyno Gaubo skulptūrų paroda „Apie emigraciją“, kurioje autorius pristato 12 savo darbų iš bronzos ir medžio. Skulptorius, tapytojas, grafikas M. Gaubas gerai žinomas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Paskutinis M. Gaubo (kartu su kolegomis iš Vilniaus Danu Aleksa ir Kaziu Venclova) laimėjimas - pagrindinis prizas už skulptūrą „Savaitgalio išvyka“ tarptautiniame sniego skulptūrų festivalyje Prancūzijos Alpių kaimelyje. Menininkas, kaip ir jo darbai, – toks pat žaismingas, infantilus, įžvalgus ir ironiškas. „Visada jaučiuosi ironiškai, keistai jaučiuosi ir dėl atrodo savaime suprantamų, kasdienių dalykų“, - tikina M. Gaubas. Daug pasaulio mačiusiam menininkui Lietuva - vis dar mieliausias kraštas, kadangi savas. – Kodėl paroda apie emigraciją? – Viskas įvyko atsitiktinai. Dariau vieną darbą apie emigraciją ir iš to gimė šie darbai. Paskui rašiau projektą. Sakiau, jeigu gausiu valstybinę stipendiją iš Kultūros ministerijos, tada padarysiu darbus apie emigraciją. Paskui gavau tą stipendiją ir ėmiau intensyviai galvoti, ką gi reikėtų daryti. Ir toliau „grybavau ir grybavau“, galų gale nusprendžiau tokius daryti žaisliukus, kurie susiję su vaikyste. Šie mano darbai nėra labai solidūs ar rimti. Į temą pasižiūrėta iš vaiko pozicijų - norėjosi ir lengvumo, ir šiek tiek nostalgijos. Siekiau, kad darbai atrodytų kaip išmėtyti žaislai – taip, kaip vaikai daro, nesinorėjo teigti kažko konkretaus – ką tai reiškia šiandien. Tema iš vienos pusės labai aktuali tuo, kad bet kurioje šeimoje, jos pažįstamų rate yra tokių, kurie išvažiavo. O tai vis tiek jiems kelia rūpestį, kartais netgi nusivylimą arba kaip tik džiugesį. Bet juk vieni randa savo gyvenimo kelią užsienyje, ypač kai jiems sekasi. Vis tiek kiekvieną mūsų emigracija vienaip ar kitaip paliečia. – O ką tau reiškia emigracija? – Emigracija man - savaime suprantamas, natūralus dalykas. Taip išėjo, kad pats emigravau iš Šiaulių: esu kilęs iš Radviliškio, persikrausčiau į Birštoną. Tad galima sakyti, kad emigruoju Lietuvoje. Persikėliau į kitą vietą - iš vienos pusės (juokauju) esu ne tarptautinis, o tarpmiestinis emigrantas. Be to, labai dažnai tenka keliauti, per metus tenka vykti į užsienį kokius 3-5 sykius, tai vėl pamatau kitą gyvenimą, nėra sąsajų su emigracija, bet su migracija. Man atrodo, kad labai svarbu akiračio plėtimui yra migracija. Kai kitur nuvažiuoju, save laikau lietuviu ir patriotu. Žinoma, turime išskirti patriotų ir nacionalistų grupes. O man patinka Lietuvoje. Ir žmonės, ir gamta. Netgi mūsų mentalitetas toks. Kažkaip atrodo, kad viskas taip ir turi būti, kaip yra. Visiems atrodo, kad kažkur kitur, kur mūsų nėra, yra gyventi geriau. Neva turkai ar ispanai daugiau dėmesio parodo, amerikonai daugiau šypsosi ir pan. Man tinka, kad mes esame iš vienos pusės šiauriečiai. Apie juos sako, kad jie labai sunkiai susiranda draugų, bet jeigu susiranda - tai visam gyvenimui. Mes turime to: į naujas pažintis žengiame sunkiai, dar nemokame taip laisvai prieiti ir pakalbinti. Ieškome visuomet situacijos, kuria prisidengdami galėtumėme nesivaržydami pakalbėti su nauju arba mažiau pažįstamu žmogumi. Gal jaunesni jau kitaip bendrauja? O mano karta ramesnė. Bet man viskas tinka, kas kaip yra Lietuvoje. – Pasaulio pamačius kuo mes išskirtiniai? – Nuvažiavęs į kitą šalį, žmogus tai ir pastebi, kas jam nėra įprasta, lyginant su Lietuva. Štai Nepale buvome prieš mėnesį. Dėl ko nustembi? Ten daug šiukšlių. Palyginti su Nepalu, Lietuvoje labai gera situacija – labai švaru. Kuo nustembi dėl kitų, tai tik dėl to, kad tam tikri dalykai nėra panašūs – priešingybės juk žmogų stebina, ar ne? Pavyzdžiui, elgiesi ramiai, nes toks tavo būdas ar nuotaika ir kažkas šalia „plėšosi“ - tai tave savaime stebina. Ir dėl to, kad aš esu to vyksmo priešingybė. Jeigu būčiau toks, kaip jis, tai viskas būtų normalu, jokio skirtumo nebūtų. O apie ramų galvotum – kas jam čia yra, gal jis serga? Tada atsiranda palyginimai, pastebėjimai ir visa kita. Lietuvoje kiek daug nuostabių dalykų. Apibendrinant: kas artima – tas labai sava, tai patinka, o kas ne – tai suerzina. Tada tu supranti, kad Lietuvoje gera dėl čia jaučiamo savumo. – Lietuvis Lietuvoje ir lietuvis užsienyje. Kai kas sako, kad gėda dėl lietuvių būna. – Aš galvočiau kitaip. Jeigu nuvažiuotumėme į kitą miestą net ir Lietuvoje, tai ir ten rastume pavyzdžių, dėl kurių mums gėda, lygiai taip pat ir su gerais, pasididžiavimo vertais atvejais. Man atrodo, kam uždėti kažkokius netinkamus ar gėdingus dalykus, kaip kokį štampą mūsų šaliai. Gal ne tokius žmones sutiko? Visokių juk būna. Jeigu jie vagia ir iš to temoka gyventi, gal ir gėda tokį sutikti užsienyje. Tokius gėda ir čia vietoje sutikti. Nepatyriau niekuomet tokio gėdos jausmo. Anksčiau patirdavau dėl kitų žmonių kažkokią nepaaiškinamą gėdą. Toks keistas dalykas. Koks nors žmogus perka, tarkime, prekybos centre kokį kilimą ir man kažkaip nepatogu dėl jo ir nežinau dėl ko. Nepaaiškinama. Atrodo, kad žmonės vargsta dėl tokių niekinių, beprasmiškų dalykų – ruošiasi, vargsta. Greičiausiai kilimo pirkėjo galvoje sukasi mintys, kaip nupirkti kuo įdomesnį, išskirtinesnį kilimą, jis blaškosi, lyg gyvybiškai reikėtų tokio daikto. Kaip tarakonas viską vilks namo. Atrodo, kad normalus dalykas, bet man sukeldavo tokias keistas asociacijas. – Kada pasaulis arba jūs esate ironiški? – Šiaip beveik visada. Skeptiškai žiūriu į daugelį dalykų, į viską žiūriu ironizuodamas. Mano darbuose humoras taip pat turi savo raišką. Jeigu kūrinys man išėjo per gražus, tai tada specialiai „gadinu“, kad nebūtų toks gražus. Nepadoru tokius gražius ar neva taisyklingus darbus rodyti. O tai mano darbuose gali būti bet kas. Tai gali būti prilaistymas, „pripeiziojimas“, prirašau visokių nesąmonių, apipaišau darbus pieštukais. Darbas kaip ir pabaigtas. Pavyzdžiui, buvo kūrinys – tokios merginos prie jūros: sudėti daiktai ir ten prirašau visokių nesąmonių „Paskambink man. Renata“, „Birutė – visą parą“ ir parašau šalia kokį telefoną. Kažkas nupiešta, bet dar ir pripieši rodyklėlių, parašydamas „stringai optima linija“, „akcija“ ir t. t. Pridirbu tokių nesąmonių, kad... Kelis kartus buvo ir kurioziškų situacijų. Dariau parodą, o kitas žmogus gabeno darbus. Atvažiavau į atidarymą. Parodos organizatoriai pamanė ant mano specialiai padarytų užrašų, kad kažkas svetimas mano darbus „apipeiziojo“ ir taip sugadino. Jie tuos užrašus trynė su trintukais, neištrynė, tai pasiėmė „britvutes“ ir išskuto mano darbus. Ir nieko, viskas gerai – darbai su istorija, be galo įdomu, kai žmonės taip pasižiūri ir nusprendžia, kad kažkas čia ne taip. Pats autorius taip negalėtų sugalvoti. Beje, ta pati paroda dar sykį buvo eksponuojama kitur, tai aš papasakojau, kad buvo toks nutikimas – koregavo darbus, matosi, kad vietomis išskusta. Tai ir ten organizatoriai sakė, kad aš nesijuokčiau, nes ir jie trynė užrašus. Vienas darbas buvo švariai ištrintas, kituose darbuose – kai kur pakoreguota. O man patinka tas momentas, kad žmonės taip gyvai reaguoja: pamatė - netinka – perdarė pagal save. Būna pleneruose kažkokį darbą darau, prieina prie manęs žmogus ir klausia: o kodėl tu pasirinkai mėlyną spalvą, o aš klausiu: o kaip jums atrodo? Jis sako man: gal raudonai reikėtų? Ties šiuo klausimu pasiėmiau raudoną spalvą ir užtepiau. Jis ima ir išsigąsta. Tapo raudona – ir nieko baisaus. Neva tai labai atsakingas dalykas. Pakritikuoja ir nesitiki, kad kažkas ims ir pakeis darbą. Gal čia charakterio savybė, kad neprisirišu prie išankstinės nuostatos – neva sugalvojau, taip ir turi būti. Deja, gali būti visaip – kaip tik šaus į galvą. Dėl tokių dalykų tavo darbe atsiranda lengvumo. Dalyvauji projektuose, tarkime, su vaikais, suplanuoji, kad darysi tą ir tą, bet matai, kad nesigauna, ir padarai visiškai kitaip – ne taip, kaip buvai parašęs projektą. Juk spontaniškas pasirinkimas padiktuoja savotišką gyvumą. – Ar jauti kūrybinę kančią? – Mes šnekėjome apie kritikus su Šiaulių menininku Ugniumi Ratniku. Tai, sakome, yra toks įdomus dalykas. Kai pats viską sukuri, planingai sudėlioji kūrinį – tai tada ir ta kritika yra baisi. Būna toks momentas – kai pajunti, kad dirbi kryptingai, bet kažkas pasikeičia. Pavyzdžiui, kokie muzikantai – įsiklauso atlikdami kūrinį ir plaukia kažkokios nepaaiškinamos srovės nešami. Lygiai taip pat yra su tapyba, skulptūra: kai kuri darbą, pasidaro, kad dirba rankos, kurias vedžioja kažkoks kitas kūrėjas – gal Dievas, gal kažkas kitas, nežinau, kaip kas jį įvardija. Tuomet už tą darbą net negali prisiimti labai didelės atsakomybės, nes lyg ir jauti, kad ne vien tu jį kūrei. Kai darbai lengvai toje būsenoje kurti su „kitu“, nesvarbu ar jie geresni, ar blogesni, tai kritika tampa nesvarbi. Kurdamas patyrei tą jausmą, jį perkėlei į materialią išraišką, tai vienodai šviečia, kokios kritikos sulauksi. Bet jeigu pats sugalvojai savo protu remdamasis, nuolat pergalvodamas, tada jau skaudžiau reaguoji ir į kritiką. Juk tokioje kūryboje tiek stengtasi, tiek sudėta pastangų – atrodo neteisinga sulaukti skaudžių pastabų, ar ne? – Reikia kritikos? – Jos reikia. Štai studijuoju Dailės akademijoje, kurioje gaunu ir kritikos, ir palaikymo. Vieni dėstytojai sako, kad išvis geriau taip nebedaryčiau, o kitas profesorius sako, kad Europoje nėra tokio, kuris galėtų lygiuotis į mano darbus. Pačioje akademijoje nuomonės labai išsiskiria. Tai stovi per savo darbų pristatymą ir girdi: vienas sako, kad išvis nesąmonė, o kitas sako, kad tu išvis patylėk, kai taip padarysi, tai ir galėsi kažką sakyti ir pan. – tokie vienas kitam prieštaraujantys tekstai eina. Tada pamatai dvi kritikos puses ir labai skirtingų žmonių. Jeigu kritika būna nepiktdžiugiška ir įžvalgi, pateikta neutraliai – ji labai daug duoda. Galima ja pasinaudoti kaip kito žmogaus patirtimi. O kritika tikrai gali sužlugdyti. Juk yra tokie žaidimai, įrodantys, kaip ji veikia. Yra tokia praktika – kai minia kiekvieną žmogaus poelgį kritikuoja, žmogus jaučiasi išties prastai, blokuojamos jo galimybės ir tobulėjimas. O kitas būdas įrodo, kaip teigiamai žmogų veikia jo skatinimas ir gyrimas. Prasta kritika sustabdo – atrodo, kad nori jį pataisyti, stabdydamas ir sakydamas, ką ne taip daro ir pan. Kita vertus, nuolatinės pagyros neleidžia tau suprasti, kokiame lygmenyje esi ir kur tau reikia tobulėti. Į Švediją, pavyzdžiui, Šiaulių dailės mokyklos auklėtinių darbų neleido vežti, kad nenumuštų ten besimokančių vaikų noro lankyti užsiėmimus. Jie dirba nerimtai – pasidžiaugia, kad į dažus rankas koks paauglys įkišo, pataškė. O pas mus vaikai dirba rimtai. Tai jau ir saugojam, kad jauniausieji nenukentėtų. Kritika ir atrenka stipriausius. Dalis talentingų žmonių sužlunga, stipresnių nervų – išlieka.