Maiklas Džeksonas nebuvo toks menininkas, kuris atsiranda kartą per dešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt metų. Jis buvo menininkas, kuris gimsta tik kartą, ir taškas. Jau vaikystėje jis turėjo nepaprastą talentą ir kasdien mokydamasis iš didžiųjų vieną dieną tapo dar didesnis.
Šiame, trijų dalių straipsnių cikle, aprašoma tikroji Maiklo Džeksono asmenybė jo paties žodžiais. Rašydamas šias eilutes „pop karalius“ dievagojosi, ar ne per daug atvirauja. Tačiau po kurio laiko vis dėlto sutiko išleisti knygą, kuria ir paremtas šis straipsnių ciklas – „Moonwalk“, kurią Lietuvoje išleido „Obuolio“ leidykla.
Vaikystėje prasidėjusi karjera
Gimiau Garyje, Indianos valstijoje, vieną 1958-ųjų vėlyvos vasaros naktį. Buvau septintas iš devynių vaikų. Dalis mano ankstyvųjų prisiminimų susiję su tėvu ir jo darbu plieno fabrike. Tai buvo sunkus, protą bukinantis darbas. Taigi jis grodavo, kad nuo viso to išsilaisvintų. O motina dirbo vietinėje krautuvėje.
Kadangi tėvas su motina labai mėgo muziką, namuose ji skambėdavo kone visą laiką. Mano tėvas su broliu buvo įkūrę vietinę ritmenbliuzo grupę „Falcons“ (liet. „Sakalai“). Tėvas, kaip ir jo brolis, grojo gitara. Muzika buvo mūsų laisvalaikis ir tie susitikimai suartino mus, padėjo tėvui likti šeimos žmogumi.
Vaikystę prisimenu kaip darbą, nors dainuoti mėgau. Tėvų nebuvau verčiamas dalyvauti muzikos versle. Dariau tai, nes man patiko ir atrodė taip natūralu, kaip įkvėpti ir iškvėpti. Būdavo atvejų kai grįžusiam namo po pamokų užtekdavo laiko tik padėti knygas ir susiruošti į įrašų studiją. Ten dainuodavau iki vėlaus vakaro, nors seniai būdavo metas miegoti.
Kitoje gatvės pusėje prie „Motown“ studijos buvo parkas, prisimenu, kaip žiūrėdavau į žaidžiančius vaikus. Spoksodavau į juos stebėdamasis - negalėjau įsivaizduoti tokios laisvės, tokio nerūpestingo gyvenimo - ir labiau už viską troškau būti laisvas, svajojau būti kaip jie. Kai pradedi dirbti jaunas, pasaulis kartais atrodo labai neteisingas.
Labai gerai žinau, ką patiria vaikai, pradėję dirbti vaikystėje. Žinau, kaip jiems sunku, kaip jie aukojasi. Taip pat žinai, ko jie išmoksta. Kažkodėl jaučiuosi senas. Iš tiesų jaučiuosi sena siela, žmogumi, kuris daug matė ir patyrė. Kartais man atrodo, kad artėja gyvenimo pabaiga, man aštuoniasdešimt, ir visi tapšnoja man per nugarą.
Didžiausias stebuklas ‒ mama
Su broliai pradėjome koncertuoti kaip „The Jacksons“. Vėliau virtome „The Jackson 5“. Visus savo ir mūsų grupės albumus dedikavome mamai, Katerinai Džekson (Katherine Jackson). Pirmieji mano prisiminimai apie ją tokie: mama laiko mane ir dainuoja „You Are My Sunshinse“ ir „Cotton Fields“.
Mama grodavo klarnetu ir pianinu. Mama nuo mažens žinojo, kad niekada neatliks mėgstamos muzikos prie žmonių. Ne todėl, kad neturėtų sugebėjimų, o todėl, kad ją suluošino poliomielitas (ūminė virusinė infekcinė liga, dar vadinama vaikų infekciniu paralyžiumi). Ligą ji įveikė, tik vaikšto raišuodama.
Mano mama poliomielitą vertino ne kaip prakeiksmą, o kaip Dievo siųstą išbandymą, ir įskiepijo meilę Jam, kurią visada jausiu. Ji sakydavo man, kad mano talentas dainuoti ir šokti yra toks pat Dievo kūrinys kaip nuostabus saulėlydis ar pūga, pakilusi pusnis vaikams pažaisti.
Mano mama buvo tikra rūpintojėlė. Jeigu sužinodavo, kad kuris nors iš mūsų kuo nors susidomėjo, skatindavo domėjmąsi visais įmanomais būdais. Netgi turėdama devynis vaikus, mama kiekvieną mokė kaip vienturtį. Nė vienas iš mūsų nepamiršome, kaip sunkiai ji dirbo ir kaip mumis rūpinosi.
Vieną dalyką apie vaikus žinau tikrai: jeigu jie nesulauks meilės, kurios trokšta, iš savo tėvų, jie gaus iš ko nors kito ir prisiriš prie senelio ar svetimo žmogaus. Turėdami tokią mamą, niekada neieškojome nieko kito. Jos pamokos yra neįkainojamos. Gerumas, meilė, dėmesys kitam žmogui buvo jos prioritetai.
Uždrausta tėvo gitara
Kai tėtis repetuodavo mūsų namuose, jis išsitraukdavo iš spintos gitarą ir sujungdavo su stiprintuvu, kurį laikydavo rūsyje. Spinta, kurioje gulėdavo gitara, buvo laikoma švenčiausia namų vieta. Nereikia nė aiškinti, kad mums, vaikams, ji buvo užginta. Taisyklės buvo vienodos visiems: niekas neliečia gitaros, kol tėvo nėra namie, ir taškas.
Todėl Džekis, Titas ir Džermeinas, kai „skolindavosi“ gitarą, būtinai pasirūpindavo, kad mama būtų virtuvėje. Labai stengdavosi neišleisti jokio garselio, kai nešdavosi į mūsų kambarį ir pasileidę radiją mėgindavo pritarti. Visi išmėgindavo mokykloje grotą gamą, bandydavo išsiaiškinti, kaip pagroti neseniai girdėtą „Green Onions“ dainą.
Aišku, anksčiau ar vėliau kažkas turėjo nutikti. Taigi vieną dieną nutrūko styga. Mano broliai ėmė panikuoti. Nebuvo įmanoma jos pakeisti, kol grįš tėtis, bet to, nė vienas nemokėjome to padaryti. Broliai grąžino gitarą į spintą naiviai tikėdamiesi, kad tėvas pamanys, jog styga nutrūko pati.
Aišku, tėvas, pamatęs, kas nutiko, įsiuto. Seserys liepė man nesikišti ir nesirodyti. Išgirdau Titą verkiantį, kai tėvas pamatė gitarą, ir, žinoma, išlindau pašniukštinėti. Titas gulėjo ant lovos ir žliumbė. Tėvas grįžęs liepė jam atsikelti. Griežtai ir skvarbiai dėbtelėjęs į sūnų, tėvas paliepė: „Parodyk man, ką sugebi“.
Kai tėvas įsitikino, kaip gerai groja Titas, suprato, jog mes rimtai repetuojame ir nesielgiame su jo mylimu instrumentu kaip su žaislu. Jis žinojo, kad nutrūkusi styga - tik nelaimingas atsitikimas mokantis. Tuo metu įsikišo mama ir ėmė girti mūsų muzikinius sugebėjimus. Taip pat ji užsiminė, kad esu puikus dainininkas. Tapau grupės nariu.
Pirmieji grupės akordai
Maždaug po įvykio su gitara tėvas nusprendė, jog tai, kas vyksta jo šeimoje - rimta. Palaipsniui jis vis dažniau repetuodavo su mumis. Mes grodavome kartu, tėvas patarinėdavo ir mokė gitaros grojimo technikos.
Pajamos mūsų šeimoje buvo ribotas dalykas. Mums nuolat reikėjo pinigų. Jų užteko pamaitinti augančią šeimą, bet trūkdavo nebūtiniems daiktams. Kai dabar pagalvoju, rytojus turėjo priminti didelį aklagatvį.
Vieną vakarą laukėme vėluojančio tėčio, mama ėmė jaudintis. Kai jis pasirodė, ji jau buvo pasiruošusi iškloti viską, ką mano, o mes - stebėti, ar tėvui pavyks išsisukti, bet kai jis kyštelėjo galvą pro duris, pamatėme mįslingą išraišką ir tai, kad kažką slepia už nugaros. Visi likome priblokšti, kai ištraukė blizgančią raudoną gitarą.
Mama džiaugėsi dėl mūsų, bet ji gerai pažinojo savo vyrą. Ji kur kas geriau už mus numanė, kokių ambicingų planų turi tėtis. Jis išsikalbėjo su ja naktį, kai mes, vaikai, užmigome. Tėvas turėjo svajonių, kurios nesibaigė viena gitara. Visai netrukus mes turėjome visą muzikos įrangą.
Namuose netgi turėjome mikrofonos. Tuo laiku jie atrodė tikra prabanga, ypač moteriai, kuri stengėsi išgyventi su labai kukliu biudžetu, tačiau pamažu ėmiau suprasti, kad tie mikrofonai namuose ne tik mėginimas konkuruoti su „The Joneses“ ar kokia kita mėgėjų grupe.
Mylimas mokykloje
Mokslo dienas Garyje pamenu it per miglą. Prisimenu, kaip buvau išleistas pirmą dieną prie durų ir pajutau klasei aiškią neapykantą. Nenorėjau, kad mama mane ten paliktų, nenorėjau ten būti.
Ilgainiui pripratau kaip visi vaikai, pamilau savo mokytojus, ypač moteris. Jos visada buvo labai mielos, o mane tiesiog mylėdavo. Jos buvo tokios nuostabios; kai perkeldavo į aukštesnę klasę, visos apsikabinusios mane verkdavo ir sakydavo, kaip joms liūdna, kad jas palieku.
Buvau taip pamišęs dėl mokytojų, kad vogdavau mamos papuošalus ir dovanodavau joms. Jas tai labai sujaudindavo, bet mama galiausiai viską išsiaiškino ir padarė galą mano dosnumui. Tas noras dovanoti kažką už tai, ką gaudavau, rodė, kaip stipriai mylėjau savo mokytojas.
Vieną dieną pirmoje klasėje dalyvavau programoje, kurioje turėjau pasirodyti vienas prieš visą mokyklą. Kiekvienas mokinys turėjo ką nors pademonstruoti, todėl grįžęs pasitariau su tėvais dėl numerio. Nusprendėme, kad vilkėsiu baltus marškinius, juodas kelnes ir atliksiu dainą „Climb Every Mountain“.
Kai baigiau dainą, salės reakcija mane pribloškė. Nugriaudėjo plojimai, žmonės šypsojosi, dalis plojo atsistoję. Mokytojos verkė, o aš negalėjau patikėti savo akimis. Padariau juos visus laimingus! Aišku, jaučiausi sutrikęs, nes juk nepadariau nieko ypatinga. Tiesiog dainavau taip, kaip dainuodavau kasvakar namuose.
Kitoje dalyje aprašysime „The Jackson 5“ dalyvavimą talentų konkursuose, debiutinį albumą bei linksmybes turnė metu.
