Pagrindiniai makiažo reikmenys – lūpų, akių dažai, skaistalai buvo sukurti Egipte. Spalvos pigmentui išgauti buvo naudojami brangūs akmenys, todėl tuometiniai lūpų dažai buvo šiurkštūs. Senovės moterys gražinimosi ritualui naudojo trintų perlų ir aukso miltelius, lūpas dažė chna ir karmino pigmento mišiniu (kuris vėliau buvo naudotas dailėje). Graikės lūpų dažus gaminosi iš raudonųjų gėlių ir mėlynųjų vynuogių. O tam, kad dažai gerai slystų ir laikytųsi dar pridėdavo avies taukų ir... krokodilo išmatų. Tyrinėtojai senovės graikių lūpų dažų sudėtyje rado ir šafrano, kadagių uogų ekstrakto, medaus.
Žinoma, kad šumerų karalienės lūpas piešdavo ochros ir gematito pigmentų mišiniu. O Romos imperatoriaus Marko Salvijaus Oto žmonos Popėjos Sabinos lūpoms ryškinti buvo gaminamas mišinys iš bičių vaško, neorganinio švino bei geležies oksido.
Viduramžiais spalvos prigeso, nes tuometinė moralė smerkė makiažą. Naudojanti makiažo priemones moteris buvo laikoma palaido elgesio, arba net ragana. Padori moteris, pagal tuometinius kanonus privalėjo būti išblyškusi, bespalvėmis lūpomis. Tačiau ir tais gūdžiais laikais gražuolės gudraudavo – dažydavosi tuo, kas neatrodė ryšku ir lūpas bei skruostus rausvindavo lazdyno riešutu ir uogų nuovirais.
Paradoksalu, bet dėl malonios konsistencijos lūpų dažų atsiradimo turime būti dėkingos bažnyčiai. Teigiama, jog kardinolas Rišeljė (1585 – 1642 m.) negalėjo atsispirti obuolių aromatui. Šių vaisių visada būdavo ant jo stalo. Negana to, kardinolas vaistininkui įsakė iš obuolių pagaminti tepalą, kurį šis pavadino ,,pomme” (pranc.- obuolys). Jo šventenybė išradimu buvo patenkintas ir kvapniuoju ,,pomme” nuolat tepdavosi lūpas. Tiesa, tepalas buvo bespalvis, bet juk tekstūrai suteikti spalvą – vieni niekai.
Netgi Renesansas bandė griežtai apibrėžti ir įrėminti moters grožį. ,,Burna turi būti maža, švelniai rausvos spalvos, vidutinio storio lūpomis. Viršutinė lūpa turi dengti 5-6 dantis” - štai tokį apibrėžimą galima rasti to meto rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau šiuo laikotarpiu damos gražinosi laisvai. Natūralių priemonių efekto nebeužteko. Sklando gandai, jog tuomet lūpų dažais buvo galima net apsinuodyti.
Valdant Anglijos karalienei Elžbietai I (1533-1603m.) makiažas padėjo pabrėžti nepriekaištingą skaistuolės reputaciją. Pirmosios kosmetikos parduotuvės atsirado XVII amžiaus pradžioje, o lūpų dažais prekiavo vaistininkai. Tiesa, tuo metu žmonės retai prausdavosi ir labai daug dažydavosi.
1770 metais konservatyviojoje Anglijoje buvo išleistas įsakymas, smerkintis besidažančias moteris. Jei moteris viliodavo vyrus, pasitelkusi makiažo gudrybes, ji būdavo teisiama. Tačiau moterys apeidavo net ir tokį griežtą įstatymą vėl pasitelkusios kitą moteriškąją gudrybę – lūpas dažė chna tyrele, kurią nuplovus spalva laikydavosi kelias savaites. Šį faktą galima laikyti ilgalaikio (permanentinio) makiažo pradžia.
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (1789-1794m.) moterys lūpas dažė aiškios oranžinės spalvos tepalais. Ši spalva ypač derėjo prie baltos odos ir degančio žvilgsnio.
Jau apie 1880 metus moteims pasiūloma naujiena – rožių žiedlapių pudra, kuria buvo dažomos lūpos ir skruostai.
Šiuoliakinių lūpdažių gimimo data yra laikomi 1883 metai. Tada pasaulinėje parodoje Amsterdame lūpų dažus pristatė Paryžiaus parfumeriai. Vieni naująjį gaminį vadino meilės pieštuku, o kiti į popierių vyniojamą lūpdažį vadino ,,dešrele”.
1897 metais pasirodė pirmas kosmetikos gaminių katalogas, kuriame apie lūpdažį buvo parašyta kaip apie nekenksmingą priemonę ryškinančią lūpas ir skruostus.
XX amžiuje, gimstant kino pramonei, piešiamas grožis tapo pareiga. Būtent kinas padarė įtaką tam, kad lūpų dažai taptų plataus vartojimo preke. Tačiau dažai buvo brangūs ir įkandami tik turtuolėms. Pigesni jie tapo tik apie 1939 metus, kai gaminti lūpų dažus tapo pigiau. Galų gale lūpų dažų naudojimas tapo įprastas po to, kai jų kainos žymiai sumažėjo, o fotografijos menas populiarėjo. Už tai galime padėkoti ir žinomoms kino aktorėms. 1950 metais amerikiečių aktorės Marilyn Monroe ir Elizabeth Taylor išpopuliarino tamsiai raudonas lūpas.
Šių dienų visuomenėje, lūpų dažai yra vieni iš svarbiausių mados elementų. Jie pigūs, juos yra paprasta naudoti, o jie gali – labai daug - nuostabiai pakeisti kiekvieną moterį. Šiuo metu daugiau nei 80% Šiaurės Amerikos moterų reguliariai naudoja lūpų dažus, o virš 30% – bent kartą gyvenime vienu metu yra turėjusios arba turės apie 20 lūpdažių.
Per praėjusius tūkstantmečius lūpų dažai sugebėjo ne tik pakeisti požiūrį į madą, bet ir darė įtaką daugeliui pasaulio kultūrų. Kai kuriose pasaulio vietose, lūpų dažai yra naudojami medicinos tikslais (pavyzdžiui, lūpų apsaugai nuo sauso ar šalto oro, saulės), kitur – tai gyvenimo būdo dalis, kaip, pavyzdžiui, Japonijoje, kur aukštosios socialinės klasės moterims negalima išeiti iš namų be pilno makiažo.
Lūpų dažai buvo su mumis ištisus šimtmečius, tūkstantmečius, ir, panašu, egzistuos dar tiek pat ar net ir ilgiau.
Straipsnis sukurtas ir priklauso AVON – www.avon.lt
