Jos vedlys Viktoras Diawara-Vee praskleidžia organizacinius užkulisius.
– Viktorai, kiek žmonių savaitgalį apsilankė „Loftas Fest“?
Sudėtinga pasakyti tiksliai, nes registracijos sistema nulūžo jau pirmą dieną. (Juokiasi.) Bet pagal išdalytų apyrankių kiekį sprendžiame, kad per visas dienas čia apsilankė apie 20 tūkstančių žmonių.
– Ko gero, daugiau tiesiog fiziškai nebegalėjo patekti?
– Antrąjį festivalio vakarą 22 val. jau teko uždaryti vartus. Tuo metu pagrindinėje scenoje grojo „KAnDIs“, didysis kiemas buvo pilnutėlis, o prie vartų dar driekėsi ilgiausia eilė – visi skubėjo į „Lemon Joy“. Per šios grupės pasirodymą žmonių jau susibūrė tiek, kad buvo nebeįmanoma patekti į teritoriją.
– Ar tai reiškia, kad „Lemon Joy“ yra viena geidžiamiausių lietuvių muzikos grupių?
–Tiesą sakant, reikėjo įtikinti Igorį Kofą čia groti. Gal jis nelabai gerai žinojo, koks yra „Loftas Fest“, gal jam atrodė, kad tai – ne jo publika. Nebuvo paprasta jį įkalbėti. Tačiau kai Igoris sutiko, aš labai apsidžiaugiau.
Viskas įvyko būtent taip, kaip ir tikėjausi: susirinko ir šios grupės klausytojai, ir daugybė jaunesnių žmonių. Jie kartu dainavo visas „Lemon Joy“ dainas nuo pradžios iki pabaigos.
Tarp klausytojų buvo ir daug dabartinės kartos scenos atlikėjų, tokių kaip grupė „Akli“. Mačiau juos visus prie scenos krašto, stebinčius koncertą.
Akivaizdu, kad Igoris jiems darė didžiulę įtaką. Koncerto metu visi pasitvirtinome, kad „Lemon Joy“ yra vieni Lietuvos muzikos grandų.
Aš pats juos pirmą kartą išgirdau koncerte, kuris vyko tuometiniame Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Dar buvau moksleivis – berods, vienuoliktokas. Tada dar nepažinojau Lietuvos scenos – buvau tik atskridęs, bet „Lemon Joy“ man paliko didelį įspūdį.
Kasmet vis bandau į „Loftas Fest“ pakviesti kažką tokio. Čia yra groję ir „Requiem“, ir „BIX“, tie patys „Toro Bravo“, – noriu žmonėms pristatyti juos ir kartu truputį papasakoti Lietuvos muzikos istoriją.
– Tenka stebėti tendenciją, kad visi didieji Lietuvos festivaliai pastaraisiais metais labiau telkia dėmesį į mūsų šalies atlikėjus. Ar tai dėl to, jog praktika rodo, kad vis tiek, kad ir kokie populiarūs užsieniečiai atvyktų, Lietuvos atlikėjai suburia didžiausią klausytojų minią? Gal užsienio žvaigždžių pasirodymai nebetenka prasmės? Juk „Loftas Fest“ irgi muša rekordus, kviesdamas groti lietuvius?
– Aš manau, kad išvis rinka labai pasikeitė. Tai pastebima ir dideliuose renginiuose, tokiuose kaip „Sostinės dienos“. Matome, kad lietuviai dažniausiai užbaigia programą, nors prieš 8-10 metų tai darydavo užsieniečiai.
Pastebiu ir tai, kad šią vasarą dauguma festivalių rinkosi panašią kryptį. Prieš pandemiją kiekvienas festivalis turėjo savo veidą: šitas – labiau „mainstream‘inis“, tas – labiau alternatyvus.
Žinoma, lieka ir nišinių festivalių, tačiau beveik visi pagrindiniai tampa panašūs: čia daugiausiai groja lietuvių grupės, jei „headlineri‘iai“ – užsienio svečiai, tai labiau dėl bendros festivalio nuotaikos, bet branduolys – Lietuva.
Šiais metais išskirčiau „8 Festival“ (Vilnius) ir „Audros“ (Kaunas), kurie stebino užsieniečių gausa ir kokybe.
Kitas faktorius, turintis įtakos – festivaliai po pandemijos pritraukia mažiau žmonių. „Loftas Fest“ renginiai – nemokami, todėl mūsų situacija – kitokia, negalėčiau lyginti. Bet jei tau reikia parduoti bilietus, tai aktuali ir atlikėjų kaina.
O šiuo metu užsienio atlikėjų – tų didžiųjų – kaina yra tiek iškilusi, kad tai – kosmosas. Tiesa, Lietuvos atlikėjų kainos, žiūrint, kokios jos buvo prieš 4 metus, irgi jau yra kosminės.
Jei anksčiau aš į „Loftą“ galėjau pasikviesti tokias žvaigždes kaip Nicolas Jaar, Ellie Goulding, tai dabar lietuviai tiek kainuoja – įsivaizduokite, kaip viskas pasikeitė. O jei šiandien nori tokio lygio atlikėjo, kaip Nicolas Jaar, turi pridėti du ar tris nulius. Manau, tai irgi festivalių pokyčių priežastis.
– Vieni didžiųjų šių metų „Loftas Fest“ žvaigždžių buvo „Solo Ansamblis“. Į jų koncertą irgi toli gražu negalėjo patekti visi norintys.
– LRT Opus radijas „Lofte“ šventė gimtadienį ir ten grojo daug gerų grupių, taip pat – „Solo Ansamblis“. Tie, kas jau per „Lemon Joy“ pasirodymą sugebėjo įlįsti į „Lofto“ vidinę salę, galėjo pasimėgauti jų koncertu, nes po to buvo sustabdytas įėjimas į „Loftą“.
Pernai „Solo Ansamblis“ grojo ant pagrindinės scenos lauke, tuomet kiemas irgi buvo visiškai sausakimšas. Tiesiog tai reikia vertinti kaip išskirtines progas.
Kartais būna, kad kur nors Vokietijos klube gali pamatyti AC/DC, kurie groja vien arenose ar stadionuose. O tu patenki tarp tūkstančio tų laimingųjų, kurie gauna galimybę pamatyti juos klube.
Analogiškai viskas vyksta ir „Loftas Fest“: jei pavyko įeiti į salę ir pamatyti „Solo Ansamblį“ – gavai unikalią progą, nes tokios grupės jau retai groja mažose erdvėse.
– BA. šiemet festivalyje pasirodė ant stogo ir publika sustingo iš laimės – tai buvo išskirtinė, nepamirštama patirtis. Kieno ši idėja?
– Tai – paties Beno Aleksandravičiaus sugalvotas siurprizas, mes tiesiog įgyvendinome jo idėją. Kalbėjomės apie tai, kad jis gros „Loftas Fest“ jau 12-ąjį kartą. Sako, – padarykime ką nors kitaip. Benas seniai norėjo pagroti ant stogo.
Užtruko, kol su mūsų technikos vadovu viską išsiaiškinome. Buvo iššūkių viską ten užkelti. Bet džiugu, kad pavyko šią idėją įgyvendinti. Kiek žinau, jie tą vakarą „Lofte“ nufilmavo vaizdo klipą vienai savo dainų. Dėl to irgi džiaugiuosi, nes istorinis vaizdo įrašas išliks ilgam. Ten Walls leidote groti ilgiau nei įprasta festivalio programoje. Kodėl?
Ten Walls pasirodymas buvo visiškai nerealus. Visi buvo jo pasiilgę. Leidome jam groti ilgiau nei standartinę valandą – tai užsitęsė iki pusantros, tačiau labai pasiteisino.
– Pasiteisino ir meno erdvės?
Tai dar vienas mūsų festivalio išskirtinumas. Jau trečius metus iš eilės rengiame vis daugiau meninių pasirodymų, dalis publikos ateina vien dėl jų. Tai labai praturtina bendrą festivalio nuotaiką.
Tą patį galiu pasakyti apie edukacines diskusijų erdves, – tiek jos, tiek meno erdvės šiemet buvo sausakimšos, visi patenkinti, visi nori dalyvauti vėl. Žmonės domisi, tai yra svarbu. Ir mums rūpi, kad „Loftas Fest“ būtų ne vien apie muziką. Tai – miesto festivalis ir jame pristatome labai plačią menų pasaulio paletę.
– O kas toliau?
Ketvirtus metus iš eilės mes geriname visus asmeninius rekordus, tai motyvuoja dirbti toliau. Jau esame paskelbę, kad „Loftas Fest“ vyks kitų metų rugsėjo 12-14 dienomis.
Šių metų festivaliui pasibaigus su komanda atsivežėme į „Lofto“ kiemą pirtį ir kubilą. Visi susėdome ir aptarėme, kas įvyko, kilo įvairių įdomių minčių kitiems metams. Taigi, aš jau gyvenu 2024-aisiais. Noriu ir toliau kurti, stebinti.
Žinoma, „Loftas Fest“ negalėtų vykti be Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės palaikymo – jie prisideda daugiausiai ir tai yra dovana Vilniui ir miesto svečiams. Nepavargsiu už tai dėkoti jiems ir visiems kitiems rėmėjams, taip pat – visoms grupėms, kurios sutiko dalyvauti ir ypač visai „Lofto“ komandai, su kuria kasmet vis lengviau dirbti.
Šiemet 3-jų dienų veiksmą 7-iose scenose organizavo 38 žmonės, dirbo 108 žmonių techninė komanda, 78 savanoriai...
Man pačiam festivalio metu, penktadienį, teko nueiti prie vartų ir spręsti ten kilusias problemas, – buvo nusivylusių žmonių, kurie nepateko į vidų. Tačiau išskyrus tai, pastebiu, kad kuo toliau, tuo daugiau galiu sau leisti pasimėgauti festivaliu: man nebereikia už viską atsakyti, komanda puikiai funkcionuoja ir už tai esu labai dėkingas visiems, kurie prisidėjo.
