„Reikia žinoti, kad žudoma ir žudomasi ne iš meilės; taip elgiasi patologinės asmenybės, kenčiančios dėl nestabilių emocijų, nesugebėjimo palaikyti ryšio su žmonėmis bei menkos savivertės“, - sakė psichoterapeutė Jolanta Daiva Baliūnienė.
Į redakciją atėjęs jaunas vyras prašė padėti jam susigrąžinti merginą, kurią sakė mylįs kaip demonas, todėl ją persekios, ir net galėtų nužudyti. Meilės teroristai gąsdina, grasina, persekioja, o kartais ir įvykdo savo žiaurius ketinimus. Kaip atpažinti pražūtingą aistrą ir užkirsti jai kelią?
Meilės rūšys
Psichoanalitikai išskirtų keturis meilės aspektus: seksą (libido), dvasinius santykius, draugystę („filija“ arba „broliška“ meilė) ir agape (rūpinimasis kitu, atjauta, supratimas). Erotinį potraukį charakterizuoja švelnumas, tolerancija partneriui. Mylėdami identifikuojamės su kitu, jausdami gilią empatiją. Brandaus žmogaus meilę lydi pareigos jausmas ir, žinoma, aistra. Ši nesiriboja vien sueitimi ir orgazmu, todėl meilės ribos išsiplečia iki troškimo priimti emocines ir dvasines partnerio vertybes. Poros santykiuose atsispindi pasąmonės išgyvenimai ir fantazijos, ir jeigu vieno partnerio asmenybė infantili arba ribinė, jo „superego“ gali sukurti prievartinį bendravimą. Tai yra iškreiptą meilę.
Apie menkavertiškumą
Išsiskyrimo metu dažniausiai išgyvenama psichologinė krizė. Nesugebantys susitvarkyti su savo jausmais krizinėse situacijose elgiasi skirtingai. Vieni bando išgyventi, prisitaikyti, susiranda naujų draugų ir veiklos, atgauna savivertę bei dvasinę pusiausvyrą. Kitiems vystosi menkavertiškumo jausmas, sukeliantis kompensacinį troškimą pirmauti visose srityse, būti lyderiais. Jie nepajėgia įveikti savo menkavertiškumo jausmo, jaučiasi vieniši, priklausomi nuo kitų, visiškai praradę pasitikėjimą savo jėgomis. Turintys menką savivertę žmonės jaučiasi nuskriausti, neįvertinti ir tai skatina autodestrukciją ir agresiją. Tuomet išgyvenamos krizės metu įsijungia patologiniai gynybiniai mechanizmai, kurie nepadeda išlikti, o tik stiprina kančią ir kaltės jausmą.
Ūmios krizės metu tokie žmonės gali mėginti nusižudyti. Prieš akis atsiveria nežinia dėl ateities, būseną sunkina socialiniai, somatiniai ir psichosomatiniai veiksniai. Suicidines mintis skatina ir tai, kad nuo jo nusisuka buvę draugai. Beje, psichoterapeutei kalbantis su bandžiusiais nusižudyti paaiškėdavo, kad jie iš tikrųjų nenorėjo mirti, bet buvo taip sunku iškęsti dvasinį skausmą, kad nematė kitos išeities.
Priklausomybė
„Egocentriški žmonės savo jausmus ir poreikius iškelia aukščiau visko. Mylimus asmenis jie vertina ne kaip asmenybes, bet kaip daiktus: „Aš tave myliu, vadinasi, man priklausai ir privalai paklusti“, - sakė pokalbininkė.
Konsultuodama šeimas, kurios skiriasi, pastebėjo, kad tuo metu jų išgyventi jausmai nušvinta naujai, ryškiausiomis spalvomis. Dviese buvo saugiau ir lengviau dėl tam tikrų įgūdžių. O po skyrybų teks pradėti gyvenimą iš naujo, kankina nežinia: o jeigu ir vėl nepasiseks? Susimaišo meilė ir neapykanta, pavydas, kaltė, nuoskauda, ir viena dažniausių frazių skiriantis būna: „Tu sugriovei man gyvenimą!“
Ženklas „STOP“
Visada yra ženklų, rodančių, jog vyrui ir moteriai pradėjus draugauti, tolesnis bendravimas gali varžyti. Perdėtas dėmesys, kasdienis lankymas, tikrinimas, skambučiai naktimis įspėja, kad žmogus yra pavydus ir siekia dominuoti. Mergina turėtų susimąstyti, ar toks azartas ir romantika vėliau neperaugs į paranoją. Susituokus galbūt prasidės skambučiai į darbą, dar griežtesnė kontrolė, bendravimo su giminėmis ir draugais ribojimas, o gali būti, prievarta ir smurtas.
Per didelis meilikavimas, lipšnumas, euforija, pasiaukojamas atsidavimas, besaikis atvirumas - irgi simptomai, rodantys, kad tokio žmogaus meilės išraiška bus savotiška.
Dar vienas įspėjantis ženklas yra tai, kad partneris negatyviai kalba apie savo buvusią draugę; matyti jo kultūros lygmuo ir verta susimąstyti, ar po kurio laiko nebūsite panašiai apibūdinama. Inteligentiški ir mandagūs žmonės nekalba apie savo buvusiuosius ir netraukia išpažinčių iš partnerio.
Psichoterapeutė pataria: „Jeigu jis ima persekioti, šantažuoti ir grasinti, reikia tuoj pat nutraukti ryšius - užtrenkti visas duris. Ir sprendimas turi būti tvirtas. Jeigu vystosi paranojiški santykiai, jeigu vaikinas sakosi esąs „ant ribos“, geriausia neatsakinėti į skambučius, neiti į vietas, kur abu lankydavotės ar sutiksite bendrų pažįstamų, nevaikščioti be palydovo, kuris persekiotojui galėtų duoti atkirtį, o kartais verta net pakeisti gyvenamąją vietą.
Savininkiškas, jausmų apakintas žmogus, kuris sako: „Jeigu nebūsi mano - tai nebūsi niekieno kito“, tą aistrą gali nešiotis dešimtmečius ir net iki gyvenimo pabaigos, ir tik laukti akimirkos, kol galės „atkeršyti“. Nebent patologinė asmenybė sutinka kitą tokią pat, tada sukuria simbiotinius, juodu tenkinančius sadomazochistinius santykius. Sveikas žmogus patologinės asmenybės lūkesčių nepateisintų net tada, jei aukotųsi ir jie liktų drauge.
„Todėl demonu save laikančiam jaunuoliui reikia pasakyti, kad ieškotų savęs vertos „raganiškos“ antrosios pusės, nes santykiai su paprasta mergina neįmanomi. Ir priminti, kad gerbtų kito žmogaus pasirinkimą ir laisvę. Jeigu žmogų iš tikrųjų myli, gerbi jo valią, net jeigu jis mus atstumia.
Normalus žmogus supranta, kad kitas gali nenorėti su juo būti, ir nepersekios, negrasins, nemėgins jo užspeisti į kampą ir sugniuždyti“, - sakė pokalbininkė.
Ivona Žiemytė
