Dabar 22-ejų Emilis Korickij šiuo metu yra trečio kurso studentas Niukastlo Northumbria universitete. Tiesa, čia jis studijuoja visai ne muziką – ją studijuoti nemato prasmės: „Dabar studijuoju verslą. Nežinau, kas bus toliau, iš tiesų.
Žmonės, kurie eina į muzikinę, akademinę aplinką, jie yra kitokie. Tai yra absoliutūs klasikai, kuriems yra malonumas dainuoti ir groti akademinę, klasikinę muziką. Aš bandžiau mokytis muzikos mokykloje ir man tas nelabai patiko.
Supratau, kad negaliu to mokytis akademiniu lygiu ir labai maža tikimybė, kad iš tų muzikos mokslų išeis kažkas, kas mane darys laimingu. Todėl aš tiesiog pasirinkau paprastą normalų gyvenimą. Studijuoju tarptautinį verslą ir prancūzų kalbą“, – pasakoja Emilis.
Ateities neplanuoja
Paklaustas, kokių planų turi ateičiai, E. Korickij atskleidžia, jų neturintis. Pasak jo, dabartinė vaikino gyvenimo situacija kurti ilgalaikių planų ir neleistų – praėjusius mokslo metus jis praleido Erasmus mainuose Prancūzijos pietuose: „Planuotis kažkokią veiklą tu gali tik tada, kai žinai, kokioje šalyje tu gyveni. Dabar yra tokia situacija, kad per praėjusius metus aš esu maždaug po lygiai pragyvenęs trijose šalyse: čia, Anglijoje ir Prancūzijoje.
Šiemet bus kažkas panašaus, visą metų pradžią pragyvenau Prancūzijoje, dabar vasarai atvažiavau į Lietuvą ir rugsėjo gale vėl į Angliją iki bent metų galo. To stabilumo nėra ir kažkokius ateities planus planuotis sunku, kai jo nėra. Baigsiu studijas, grįšiu į Lietuvą ir galvosiu“, – svarsto vaikinas.
Karantino metu – nauja veikla
Karantino Prancūzijoje metu Emilio gyvenime atsirado ir nauja veikla – vaikinas pradėjo dainuoti gatvėje. Visgi, pirmas koncertas neapsiėjo be kuriozų: „Nicoje tuo metu pasirodo buvo ta veikla uždrausta, nes karantinas. Po valandos dainavimo privažiavo trys policijos pareigūnai su dviračiais. Apsupo, palaukė, kol baigiau dainą ir labai gražiai paaiškino, kad veikla uždrausta. Teko pakuotis ir važiuoti iš ten“, – juokiasi E. Korickij.
Grįžus į gimtinę sekėsi gerokai geriau: „Matosi, kad tas mano buvimas ten skleidžia gerą nuotaiką. Ir man ta gera nuotaika sukyla. Man gerai sekasi, patinka. Pinigai nėra taip svarbu. Tiesiog ateini pasidžiaugti gyvenimu. Aš vasarą grįžau namo, atsėdėjau dešimt dienų karantino, supratau, kad išprotėsiu visus tuos keturis mėnesius būdamas namuose.
Radau labai paprastą darbą, bet jis nėra labai įdomus. Geriau negu sėdėti namie, bet vis vien nuobodu. Ta muzikinė veikla kažkokį pozityvą vis vien atneša ir tas yra labai gražu“, – džiaugiasi Emilis.
Tikėjosi laimėti projektą
Paprašytas prisiminti „Lietuvos talentų“ laikus, Emilis aiškiausiai prisimena vieną dalyką – muzikos ir koncertų kiekį, dėl kurių kartais net tekdavo praleisti pamokas: „Buvo tuo metu labai daug muzikos gyvenime. Dabar jos yra žymiai mažiau. Iki visai neseniai jos visai nebuvo. Tada jos buvo labai daug ir buvo labai linksma, nes buvo labai daug tos koncertinės veiklos.
Kartais net pamokas praleisdavau, kas paaugliui buvo labai geras bonusas. Dešimtoj klasėj į fiziką niekas nenori. Nuvažiavome į Kauną kartą pakoncertuoti vietoj fizikos, grįžom naktį“.
Projekto metu Emilis Korickij tapo viena ryškiausių jo žvaigždžių. Paklaustas, ar toks dėmesio kiekis neprivertė jaustis favoritu, vaikinas atsako tiesiai šviesiai: „Ar aš tikėjausi laimėti? Taip. Iki to momento, kai pamačiau finalo repeticijas. Aš labai blaiviai vertinu savo galimybes ir aš tiesiog per tą repeticiją pamačiau, ką repetuoja Kasparas ir aš supratau, kad šitas žmogus mane tikrai aplenks.
Gatvėje mane atpažindavo tikrai daug žmonių projekto metu ir dar kokius metus po projekto. Dabar jau to nebėra, jau praėjo penkeri metai“, – prisimena Emilis.
Emil Korickij turi įgimtą negalią – vaikinas gimė su genetine mutacija ir dėl jos neišsivysčiusia ranka. Paklaustas, ar sulaukė papildomo dėmesio dėl negalios, prisimena vieną kuriozą: „Buvo keli memai, nufotografuotas televizorius su mano veidu ir kažkas buvo prie jo prikišęs plastikinę ranką. Visai buvo juokinga, pasijuokiau“.
Tiesa, autografų išmokti dalinti taip ir neprireikė – šių šiais laikais niekas neprašo: „Su selfiais yra lengviau. Autografą turi sugalvoti, kad būtų gražus tas parašas. Aš nemoku gražiai“, – juokiasi Emilis.
Į sceną grįžti pasvajoja
O ar pasvajoja Emilis apie grįžimą į sceną ar dalyvavimą daugiau projektų? Pasak jo, tai nėra taip paprasta: „Nežinau, jeigu galvoti apie grįžimą, reikia kažko naujo, kažkaip nustebinti žmones. Bet nėra tokio jausmo, kad niekada negrįšiu. Visos tos galimybės yra, tiesiog norint grįžti reikia kažkokį wow momentą turėt, koks tada buvo.
Gal kada nors aš tam pasiruošiu, o kol kas – neturiu tiesiog su kuo. Aš apie muzikos kūrimą niekada nekalbėjau, nes paprasčiausiai nemoku ir neturiu žmogaus, kuris už mane tai darytų.
Jei dabar atsirasčiau televizijoje su Bočelio daina – niekam nebūtų įdomu. Įdomu pasidarytų, jei aš joje atsirasčiau su Måneskin daina“.
Auksinis mygtukas ir neblėstantys jausmai
Projekto metu pasigirsdavo ne vienas komentaras, esą Emilis nusipelnė „auksinio mygtuko“, siunčiančio dalyvį iš atrankų tiesiai į projekto pusfinalį. Pats dainininkas sako, to visiškai nesureikšminantis: „Auksinio mygtuko aš negavau, tačiau buvo net straipsnių, kuriuose rašė, jog man Dalia Ibelhauptaitė paspaudė auksinį mygtuką. Taip nebuvo, nežinau, kaip atsirado tie straipsniai.
Man nereikėjo to auksinio mygtuko, aš jo nesitikėjau. Man labai patiko tos reakcijos, kurias aš gavau atrankų metu. Tas auksinis mygtukas iš esmės nieko nekeičia“.
„Lietuvos talentų“ pusfinalyje Emilis Korickij dedikavo atliktą Laros Fabian dainą savo merginai. Paminėjus ją, vaikinas nušvinta: „Mes vis dar kartu. Jau šešerius metus, nors pažįstami penkiolika. Man tai atrodo absoliutus kosmosas. Taip gyvenime nebūna.
Prieš pusantrų metų mes susižadėjom su Laura. Buvo labai paprastas momentas. Mes sedėjome, kalbėjomės apie gyvenimą, savo santykius. Labai viskas natūraliai gavosi, aš tiesiog paklausiau, ar ji nori būti mano žmona. Ji pasakė „taip““, – šypsosi Emilis.
