Tik po šlovės 2009-aisiais dažnas Miko negirdėjo iki pat dabar, kai žiniasklaida paskelbė apie jo vestuves. Kita žinia, sugrąžinusi savotiško talento savininką į žinomumą, tapo jo jaunėlės sesės dalyvavimas šiųmetiniuose „Lietuvos talentuose“. Kodėl ir kur vaikinas dingo? Išskirtiniame interviu.
- Greitai išgarsėjai, bet žinomumu nepasinaudojai. Kodėl?
- Tuo metu žinomumu naudojausi kaip tik galėjau, bet supratau, kad tai ne man. Viskas buvo gerai, bet toliau kopti populiarumo, žinomumo link nemačiau tikslo.
Visiems sakau: „Ar pirktumėte bilietus į bičo, grojančio dantimis, koncertą?“. Nes aš tai ne. Kiek įmanoma iš to pasipelniau, apturėjau gero laiko, bet į galvą šovė blaivaus proto minutė, kai supratau, kad tęstinumo nebus.
- Kaip po pergalės pasikeitė tavo gyvenimas?
- Absoliučiai visose srityse, gal tik ne namuose. Visi pažinojo, tad norom nenorom vaikščiojau kaip povas.
- Tai populiarumas pakeitė tave?
- Žinoma taip. Man pačiam taip neatrodė, bet aplinkiniai nepasikuklino pasakyti (juokiasi). Aš buvau vaikas, kuris tiesiog norėjo būti visur. Taip, tenka pripažinti, kad buvau užknisantis vaikas, o pergalė dar raketą į užpakalį įgrūdo, tai išvis norėjosi būti visur.
- O kur išleidai prizą?
- Pats negalėjau nuspręsti, o man buvo primygtinai patarta. Jeigu atvirai, būčiau viską lėtai prataškęs ir porą metų smagiai pagyvenčiau. Bet užtat dabar netoli Kauno marių turiu sodo namuką (juokiasi). Kol kas ten nieko nedarau, prie žemės darbų dar netraukia, bet smagu. Dabar džiaugiuosi, nors tuo metu tikrai nemaniau, kad tai geras sprendimas.
- O kiek laiko tęsėsi populiarumo šleifas?
- Pats pikas truko pora metų. Po to lėtai pradėjau nuo visko atsiriboti ir viską ramiai nuleidau.
- Kur pasisuko tavo karjera po viso projekto?
- Tuo metu žiauriau „degiau“ maistu, o jo gaminimas man iki šiol tikra meditacija. Tiesą sakant, iki šiol gaminu dažniausiai aš, o ne žmona (juokiasi).
Sulaukęs aštuoniolikos pradėjau dirbti sušių šefu. Ten susipažinau ir mokiausi iš vieno vyro, anksčiau dirbusio Londone, viename seniausias tradicijų turinčių japonų restoranų pasaulyje. Netrukus ir aš sulaukiau jo kvietimo atvykti į Londoną. Atsimenu, kad buvo antradienis, o penktadienį jau išskridau. Londone praleidau kelias dienas, sugrįžau atgal į Lietuvą, o jau po savaitės grįžau dirbti. Dirbau „Michelin“ vienos žvaigždutės restorane, kuriame vyravo preciziška tvarka. Darbas ten buvo nuostabi patirtis, kiekvieną dieną keliavau tarsi į šventę.
Bet svetur prabuvau keturis, penkis mėnesius ir panorau grįžti. Esu toks žmogus, kuris nori būti visur, todėl labai greitai emociškai išsekau. Ten dieną naktį veiksmas ir, nors augau liberalioje šeimoje, Londonas man pasirodė per daug kosmopolitinis. Visko buvo tiesiog per daug.
Parskridęs namo į virtuvę jau negrįžau, o pradėjau dirbti su šeimyna, kuri prekiauja kūno ir plaukų kosmetika. Buvau tikras ofiso vaikis, priiminėjantis užsakymus. Teko daug išmokti apie produktus.
Tuomet atvyko vienas akcininkas, kirpėjas ir pasaulio čempionas, ir man sako: „Klausyk, alų geri?“. Aš pyplys sakau: „Aišku, o ką?“. O jis: „Bet bravore gi nedirbi“. Tada ir pagalvojau, kad vertėtų į verslą įsisukti plačiau. Tai pasibaigiau kirpėjo kursus ir pradėjau dirbti.
- Tai čia ta paskutinė profesija, kurioje save atradai?
- Kol kas taip. Neseniai save atradau barzdose, toks vyriškas reikalas, nors toliau dažau moterų plaukus, kerpu ir atlieku kitas procedūras.
- Grįžkime prie „Lietuvos talentų“. Ar tu paskatinai savo sesę, kuri jau pateko į superfinalą, dalyvauti projekte?
- Oi ne – tai yra visiškai jos iniciatyva. Pasakė: „Aš filmuojuosi ir siunčiu video į „Lietuvos talentus“. Visi atsakė „gerai“. Koks tikslas jai pasakyti „ne“, tegul pati pamato. Net jai pasakius, ji vis tiek nepatikėtų, kol pati neišbandytų.
Stengiuosi ją palaikyti visuose etapuose, nes ir jai tai labai svarbu. Tai padarau jai šukuosenas, morališkai palaikau.
- O kaip sekasi gyventi naujame „sutuoktinio“ statuse? Kaip šeimyninis gyvenimas?
- Kol kas dar maloniai kopinėjame medų (juokiasi).
