Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Lietuvoje nėra siurrealizmo, yra tik siurrealumas, o siurrealistu būtų galima pavadinti nebent dailininką Šarūną Sauką. Tiesa, jis pats iš tokio pareiškimo tik smagiai nusijuoktų ir pasakytų: vadinkite, kaip norite, o aš tikrai nesu siurrealistas. Taip teigia menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Apie tai, kuo ypatinga meno kryptis – siurrealizmas ir kokių jo apraiškų galime aptikti Lietuvoje, menotyrininkę R. Rachlevičiūtę, neseniai apgynusią daktaro disertaciją tema „Siurrealumas XX a. antrosios pusės Lietuvos dailėje“, kalbino Simonas Bendžius.
Kas yra siurrealizmas? Teko matyti paaiškinimą, kad, kai realybė tampa pernelyg dygliuota ar pilka, atsarginis išėjimas slypi pasąmonėje.
Kai sakome „siurrealizmas“, omenyje turime istorinį siurrealizmą kaip moderniojo meno kryptį. Ji datuojama nuo 1924 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tiksliau, iki 1966–1969 m., kai mirė pagrindinis siurrealizmo ideologas Andre Bretonas.
Kodėl kilo ši srovė? Kas tam darė įtaką? Nuobodulys, kasdienybės nykuma?
Tai buvo 1924–1925 m., kai Sigmundo Freudo idėjos jau buvo ganėtinai plačiai paplitusios. Pagrindinė idėja, kurią iš S. Freudo perėmė siurrealistai ir kuri kirto per visą nuo XIX a. užsilikusį pozityvizmą, teigė, kad mes, žmonės, norime būti racionalūs, logiški, apmąstyti kiekvieną savo poelgį, bet labai dažnai pasielgiame priešingai. Tai reiškia, kad mes galime žodžiu suformuluoti savo siekiamybę ir čia pat veiksmais ir darbais ją sugriauti. S. Freudas parodė, kad sąmonė ir ypač pasąmonė yra kaip ledkalnis – devynios dešimtosios ledkalnio panirusios giliai po vandeniu.
Minėtos idėjos ypač domino menininkus. Tai susiję ir su technikų paplitimu, susidomėjimu visiškai kitokia raiška. Pavyzdžiui, menininkai įtvirtino psichinio automatizmo principą. Tai reiškia, kad žmogus prieina prie drobės ir visiškai negalvodamas, impulsyviai ima piešti ar tapyti. Tarkime, Salvadoras Dali pasakojo, kad nusistato žadintuvą ir, naktį pakilęs iš miegų, puola prie drobės ar piešinio lapo ir iškart piešia. Vadinasi, pagrindinis dalykas yra atjungti, nesinaudoti proto kontrole, nes proto kontrolė mus riboja, sudaro iliuziją, kad mes viską labai protingai, išmoningai sprendžiame, veikiame, bet iš tikrųjų mes daugiau laikomės savo nustatytų normų, papročių. Taigi norint įveikti šituos dalykus ir atsirado automatizmo principas.
Įsivaizduokite, poetas Robertas Desnos galėjo po 4–5 valandas improvizuoti, deklamuoti. Labai gaila, kad dar nebuvo vaizdo įrašymo aparatūros ir niekas to neužfiksavo, tačiau liudijimų, kad tai buvo puiki poezija, išliko. Taigi menininkai ėmė naudoti tai, kas yra giliai paslėpta, ir ta idėja jiems tapo labai patraukli, nes žmogus visą laiką susiduria su logikos, proto kontrole. Vaizduotės ir sapnų pasaulis buvo tarsi priešprieša valstybių, vyriausybių, įvairių institucijų teigimui, kad protas ir logika nugalės. Iš tikrųjų visi matydavo, kad, kai protas ir logika laimi, dažniausiai padaromi dalykai, kurie yra prieš žmogaus valią, kūrybiškumą, todėl tai, tegul meniškai, siurrealizmas ir bandė spręsti.
Jūsų moksliniame darbe parašyta, kad Lietuvoje tikro siurrealizmo nėra – yra labiau siurrealumas, bandymas eiti siurrealizmo link.
Deja, tarpukario Lietuvoje siurrealizmo apraiškų nebuvo. Siurrealumas yra tai, kas išeina už mūsų konkrečios, empirinės, apčiuopiamos realybės ribų ir kas siejama su vaizduotės reiškiniais, fantazija, sapnais. Vadinasi, tai, kas irgi sudaro mūsų vidinę esatį, labai rūpi ir rūpėjo dailininkams.
Mes turime vieną tikrą siurrealizmo autorių – Šarūną Sauką, kurį apibūdinant netinka sakyti „siurrealumas“. Nors jei paties Š. Saukos to paklaustumėte, jis tik smagiai nusijuoktų ir pasakytų: vadinkite, kaip norite, o aš tikrai nesu siurrealistas.
Iš tikrųjų Š. Sauka yra vienintelis tikras siurrealistas XX a. antrosios pusės dailėje. Jis pradėjo savo karjerą sovietmečiu, šokiravo meno tarybas, ne kartą buvo iš parodų „nukabintas“. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, tuo metu – Respublikinėje bibliotekoje, Š. Sauka bandė surengti parodą, bet jos nebuvo leista rodyti plačiajai publikai.
Sovietmečiu siurrealizmo idėjomis buvo susižavėję labai daug autorių, nors, galima sakyti, netiesiogiai, nes pirminiai šaltiniai dailininkams buvo neprieinami. Pavyzdžiui, S. Freudo veikalų ar A. Bretono „Manifesto“ buvo galima gauti tik ištraukas. Taigi žmonės, kurie domėjosi sapnais ir norėjo kurti kažką panašaus, žiūrėjo reprodukcijas. Vis dėlto dailininkus pasiekdavo tik pavienės siurrealizmo reprodukcijos, nes sovietmečiu S. Dali, kaip ir kiti siurrealizmo autoriai, buvo įvežami slapta.
S. Dali pagarsėjo politinėmis insinuacijomis: pasišaipymas iš Hitlerio sovietams nerūpėjo, bet pasišaipymas iš Lenino ir kitų marksizmo klasikų buvo neleistinas. Todėl muitininkai visada klausdavo: „Порнография есть? Есть Дали?“ (liet. – „Pornografijos yra? Yra Dali?“) Taigi pornografija ir S. Dali buvo tolygūs reiškiniai, buvo neskiriama, ar tai menas, ar ne menas. Žinoma, pavienių reprodukcijų patekdavo, jos kurstė dailininkų fantazijas ir įkvėpė kurti kitokius kūrinius.
Tačiau atsitiko labai įdomus dalykas – vis dėlto „magistralinė“ lietuvių dailės tradicija yra ekspresionizmas (laisva, ekspresyvi, impulsyvi, spontaniška raiška) ir ši tradicija nuo tarpukario tęsiasi kone iki dabar. O siurrealizmas dėl to, kad išoriškai buvo panašus į socialistinį realizmą, buvo nevertinamas netgi pačių menininkų, todėl pasisakyti apie domėjimąsi siurrealizmu netgi šių dienų menininkams nėra girtinas dalykas. Vis dėlto patys žymiausi, drąsiausi, kompleksų neturintys menininkai, pavyzdžiui, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Petras Repšys, nebijo prisipažinti, kad tai jiems rūpėjo ir yra įdomu, kad S. Dali reprodukcijos kabėjo jų dirbtuvėje ar kad jie galėjo kažko pasimokyti.
Minėjote, kad siurrealistiniai kūriniai šokiruoja. Kuo jus šokiravo Š. Sauka? Juk dabar prezidentūroje kaba jo paveikslas.
Paveikslas skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Š. Sauka – labai produktyvus, darbštus, intelektualus, apsiskaitęs ir įdomus žmogus, kurio tikslas niekada nebuvo šokiruoti. Paprasčiausiai siurrealizmas, siurrealistinė raiška jam yra vienintelis būdas išreikšti savo vidinį pasaulį, o šokiruojami tie, kurie viską priima tiesiogiai – ne metaforiškai.
Pavyzdžiui, daugelis, matydami nukirstą galvą, iš karto įsivaizduoja brutalų kriminalinį aktą. Tačiau galvos atidalijimas nuo kūno gali būti metaforiškai labai įvairiai suvokiamas, tarkim, kad protas, logika liko atskirai, kad kūniški dalykai svarbesni. Vadinasi, labai daug ką galima paaiškinti įvairiai, bet dažniausiai nesusikalbama, nes kūrinys priimamas buitiškai, realistiškai. Tokiu atveju ir išversti viduriai, ir apnuogintos deformuotos figūros gali būti suvokiamos labai paviršutiniškai, tačiau šiais laikais tokiais dalykais neišgąsdinsi.
Ar ateityje įmanomas lietuviškas siurrealizmas? Koks jis galėtų būti?
Manau, kad nelabai įmanoma, o ir nėra prasmės, nes tai būtų nesinchroniška. Tačiau siurrealizmo poveikis ir idėjų sklaida daro didžiulį poveikį net ir postmodernistiškai kuriantiems menininkams, vadinasi, iš siurrealizmo ir siurrealistų yra ko pasimokyti. Kiekviena karta kuria savo meną ir negali tikėtis, kad atsiras kažkokių siurrealistų, bet siurrealistinė raiška ir siurrealumas vis duoda apie save žinoti.
Koks siurrealistinis dailės kūrinys jums yra įsimintiniausias?
Pirmiausia prisimenu Fridą Kahlo. Man prieš akis iškyla labai nedidelio formato, lyg netvirta, mėgėjiška, savamoksliška ranka nupieštas autoportretas, kuriame ji su liaudiškais indėniškais drabužiais. Tai toks siurrealistinis kūrinys, kai viskas atrodo labai tikra, bet, kai įsižiūri, matai viso jos vidinio gyvenimo, vidinės biografijos atributus. Taip ilgėtasi ir norėta pagimdyti vaiką... Vaiko nėra, bet simbolika aiški. Daugelis jos neįgyvendintų, susapnuotų, išsvajotų dalykų gyvuoja vienas šalia kito, todėl turbūt geriausias jos kūrinys būtų „Dvi Fridos“. Šiuo atveju gal interpretuosiu savaip, bet, sakykim, yra viena Frida, kuri atrodo tikra, mums visiems pažįstama, ir kita Frida, kuri kitiems galbūt pažįstama ir artima. Šis dvilypumas ir sudaro F. Kahlo autoportreto ir apskritai siurrealistinės kūrybos įdomumą.
Turbūt riba tarp realybės ir siurrealybės labai menka? Marko Šagalo paveikslus kai kas laikė siurrealistiniais (vaizduojami skraidantys gyvūnai ir žmonės), bet jis pats sakė: „Ne, mano tokia realybė, aš taip gyvenu.“
Taip, bet pats su savo nuotaka skraidė žemyn galva, maišė proporcijas ir taip parodė, kad didelis daiktas jam yra labai svarbus, įdomus, o kokį nors milžinišką daiktą vaizduodavo miniatiūrinį, vos įžiūrimą – vadinasi, jo pasaulyje tas daiktas ar reiškinys užima tik tokią vietą. M. Šagalas taip ėmė tapyti 12–13 metų anksčiau, negu gimė pats siurrealizmas. Jau 1912–1913 m. jis vaizdavo keistus katinus, skraidančius gyvūnus ir save patį ir taip išreiškė siurrealistinį, virš realybės esantį pasaulį. M. Šagalas savęs nevadino siurrealistu, taip elgiasi ir Š. Sauka. Tačiau esame mes, dailėtyrininkai, kurie ima ir pavadina.
