Lietuviai vyrai - tarsi dideli vaikai. Jautrūs, įdomūs, bet santūrūs. Su jais galima tartis ir kartu priimti svarbiausius sprendimus. Tokie Lietuvos vyrai atrodo LŽ kalbintoms užsienietėms. Ar jos yra naivuolės, patikėjusios, kad daugiau laimės galima rasti svečioje šalyje? O gal išmintingesnės už lietuves, kurios nusisuka nuo tautiečių vyrų ir puola į užsieniečių glėbį?
Mūsų pašnekovės - iš užsienio į Lietuvą atvykusios gyventi moterys - nemano, kad lietuviai vyrai yra kokie netikėliai ar mažiau žavūs negu kitų tautų stiprioji lytis. Jų tvirtinimu, visur esama visokių vyrų: gerų, blogų, džentelmenų, dėmesingų ir nelabai, girtuoklių, mušeikų, nuostabių ir žavingų. Tautybė čia mažai kuo dėta, skirtingai nei auklėjimas, šeimos tradicijos, gyvenimo sąlygos, religija. „Renkiesi žmogų, o ne kraštą, iš kurio jis kilęs“, - lyg susitarusios tvirtina egzotiškoji dainininkė Berneen Candice-Čereška, latvių aktorė Viktorija Streiča, pusiau kinė, pusiau kambodžietė verslininkė Yalin Mey-Polujanskas ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina japonė Miki Hamanaka-Paulauskas.
Saulės ir artimųjų ilgesys.
Daugiau kaip prieš pusantrų metų tarsi viesulas į pramogų pasaulį įsiveržusi Berneen Candice-Čereška maišyta anglų ir lietuvių kalba šypsodamasi tikina, kad Lietuvoje jai išties patinka gyventi. Tik negali priprasti prie orų. „Londone, kuriame gyvenau beveik penkerius metus, klimatas kur kas švelnesnis, temperatūra pastovesnė. Labai pasiilgstu afrikietiškos saulės, šilumos. Labiausiai, be abejo, šeimos, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) ir Anglijoje likusių draugų“, - sako Afrikoje gimusi indų kilmės mergina.
Nuo vaikystės apie dainininkės karjerą svajojusi Berneen sparnus iš tėvų namų pakėlė anksti - būdama vos 18 metų. „Vyliausi, jog svečioje šalyje tapti atlikėja bus gerokai lengviau negu PAR, - pasakoja ji. - Nemąsčiau, kad man gali nepasisekti, buvau drąsi, ryžtinga, kupina jaunatviško maksimalizmo. Dabar kažin ar taip elgčiausi. Pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizduoji, kai tau - aštuoniolika. Būdamas tokio amžiaus esi pernelyg naivus, tiki ir pasitiki žmonėmis. O jie toli gražu ne visi ir ne visada yra geranoriški. Pasaulis - žiaurus, kad jame išgyventum, privalai kovoti ir būti už kitus stipresnis.“
Svajojo apie amerikietį
Su būsimu vyru Andriumi Berneen susipažino prieš penkerius metus Londone, naktiniame klube, kuriame dirbo. „Tą vakarą buvo mano pamaina. Priėjau, paklausiau, ko norėtų užsisakyti. Nejučia pradėjome kalbėtis. Tačiau tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, - patikina ji. Andrius, anot pašnekovės, sudėtingo charakterio. „Jis gali būti ir lengvabūdis, ir pernelyg rimtas, ir atsakingas, ir iš paprastučių dalykų gebantis išrutulioti velniai žino ką. Man sunku apibūdinti Andrių vienu sakiniu, - prisipažįsta dainininkė. - Kad ir kaip būtų, mano vyras - labai geras žmogus.“
Berneen teigimu, PAR - tikra tautų maišalynė. Šalyje yra kelios valstybinės kalbos, požiūris į moterį, santuoką, šeimą - skirtingas. „Ar mane būtų ištekinę prievarta, jei būčiau likusi ten gyventi? Ne, nes mano šeima krikščioniška. Pagal tradiciją sutuoktinį kiekvienas renkasi pats. PAR gyvena nemažai indų. Jų papročiai kitokie, tad priverstinių, iš anksto sutartų santuokų mano gimtinėje pasitaiko“, - aiškina ji. Paklausta, kaip tėvai reagavo į tai, kad žentas - užsienietis, Berneen nusišypso. „Puikiai, - patikina. - Man atrodo, tėvai seniai numanė, jog ištekėsiu už svetimtaučio. Nuo mažens jais žavėjausi, ypač amerikiečiais. Kodėl? Nežinau. Gal įtaką darė „svajonių šalies“ filmai, muzika... Tėvai man nuolat primindavo, kad būčiau protinga, nepridaryčiau kvailysčių, netyčia per anksti nepastočiau.“
Lietuviai vyrai - žavingi
Vis dėlto, anot Berneen, kraštas, iš kurio žmogus kilęs, nėra esminis dalykas formuojantis asmenybei; kur kas svarbiau - auklėjimas, šeimos tradicijos, religija. „Pavyzdžiui, indų šeimos galva yra vyras, jo žodis lemiamas. Moteris privalo paklusti sutuoktiniui, būti jam nuolanki, rūpintis namais ir vaikais. Paprastai pora skiriasi tik vyro iniciatyva, - lygina pašnekovė. - Neabejoju, kad ir Lietuvoje yra pagal panašų modelį gyvenančių šeimų, ypač mažesniuose miesteliuose. Nors vyrai žmonas visaip engia, šios vis tiek jų nepalieka, kartu gyvena.“
Atlikėja nesutinka su teiginiu, jog lietuviai vyrai nemoka asistuoti moterims, nepakankamai skiria joms dėmesio. „Nesąmonė, - purto galvą pašnekovė. - Kiek per tuos dvejus metus sutikau ir pažinau lietuvių vyrų, visi jie labai žavūs, jautrūs, įdomūs, tikri džentelmenai, geranoriškai rodantys dėmesį. O gal man tiesiog pasisekė (nusikvatoja).“
Mokosi gyventi kartu
Dėl dainininkės karjeros į Lietuvą atvykusi Berneen daugiau kaip metus čia gyveno viena - sutuoktinis Andrius liko dirbti Londone. Santykių puoselėjimą per atstumą pora prilygina vienam didžiausių gyvenimo išbandymų. Jo rezultatas, kad ir kaip dėl to širstų pavyduoliai, paženklintas sėkmės - du jauni žmonės nepasuko skirtingais keliais. „Buvo labai sunku, - neslepia Berneen. - Ketverius metus gyvenome kaip pora ir staiga - viskas kitaip. Tarsi turi antrąją pusę ir tuo pat metu neturi, nes mataisi ne dažniau nei kartą per mėnesį. Automatiškai keičiasi darbotvarkė, laisvalaikis, net mityba pakinta. Kai esi vienas, kartais nekreipi dėmesio, ką valgai, nieko negamini.“ Atlikėja sako, kad per tuos atskirai praleistus metus ir ji, ir vyras labai pasikeitė. Dabar, kai trečias mėnuo vėl gyvena drauge Lietuvoje, abiem tenka iš naujo mokytis būti kartu, vienam prie kito derintis. „Mūsų santykiai stiprūs, įveiksime visus sunkumus, - šypsosi Berneen. - Atstumas mus padarė tolerantiškesnius.“
Išlaikyti pusiausvyrą
Latvių kilmės aktorė, garsaus mūsų šalies teatralo Kęstučio Jakšto žmona Viktorija Streiča Lietuvoje gyvena jau septynerius metus. Moteris patikina, kad į kaimynystėje esančią valstybę atviliojo ne meilė, bet dėl jos čia pasiliko. Rygoje Viktorija įgijo dramos ir miuziklo aktoriaus specialybę, į Vilnių atvažiavo dėl magistro studijų. Vėliau Kaune pradėjo artistės karjerą, šiame mieste dirba iki šiol.
Pašnekovės gyslomis teka ir lietuviško kraujo: Viktorijos tėtis - žymus latvių kino režisierius Janis Streičas - vedė 20 metų už save jaunesnę lietuvaitę Vidą, su kuria susipažino... traukinyje. „Draugai, pažįstami ir aš pati kartais papokštaudavome: mano vyras būtinai turės būti vyresnis lietuvis, kad mane parvežtų į Lietuvą, iš kurios tėtis kadaise išsivežė mamą. Juk reikia išlaikyti pusiausvyrą! Taip ir atsitiko. Kadangi su Kęstu auginame dukrą, juokais pasvarstome, kad Dominyka Emilija, kuriai vasarą sukaks metukai, pagal tradiciją turėtų nutekėti į Latviją.“
Žodžiai pribloškė
Su būsimu vyru Viktorija susipažino filmuodamasi reklamoje Latvijoje. „Kuris buvo pažinties iniciatorius? Kai su žmogumi dirbi tą patį darbą, iniciatoriumi tampa darbas“, - nusišypso ji. Kai Kęstutis išgirdo, jog jaunoji kolegė kalba lietuviškai, reagavo taip: „Pasirodo, čia yra ir lietuvių moterų! Visada sakiau, kad gražiausios - lietuvės.“ Šie žodžiai Viktoriją pribloškė. Anot jos, retas latvis galėtų ką nors panašaus pasakyti nepažįstamai moteriai. „Lietuviai vyrai, mano manymu, yra atviresni, emocionalesni, drąsesni, labiau pasitiki savimi, - gerąsias savybes vardija Viktorija. - Taip pat „naglesni“, bet geruoju požiūriu, - jei moteris patinka, nebijo prieiti ir užkalbinti, pasakyti komplimentą. Mano pažįstamų latvių moterų, kurios kada nors yra draugavusios su lietuviais, atsiliepimai apie juos - patys geriausi.“
Lengviau prisitaikyti
Juodu pirmąkart susitiko prieš 7 metus, o susituokė prieš kelerius per Jonines. Jauna moteris prisipažįsta, kad Kęstutis sužavėjo nuoširdžiu bendravimu, energija, mokėjimu ir norėjimu džiaugtis gyvenimu. „Nuostabus vyras“, - tvirtina ji.
Namie, be pagrandukės Dominykos Emilijos, gyvena ir vyro dukterys iš pirmosios santuokos: šešiolikmetė Žygimantė ir devyniolikos metų Vilgailė. Viktorijos teigimu, visos puikiai sutaria, nors, be abejo, reikėjo vienoms prie kitų prisitaikyti. „Tik neklauskite manęs, ar nesvarstėme galimybės gyventi Latvijoje. Visi to teiraujasi, - šypteli moteris. - Nesvarstėme. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad už Kęstą esu jaunesnė, taigi man daug lengviau prisitaikyti prie naujų sąlygų. Kai išvykau iš Latvijos, mano karjera buvo tik prasidėjusi. Kęsto situacija kitokia: Lietuvoje jis turi įdirbį, vardą. Be to, aš mokėjau lietuviškai, o Kęstas latviškai - ne.“
Kaip sekėsi priprasti gyventi Lietuvoje? „Mano adaptaciją, matyt, paspartino genai. Juk esu pusiau lietuvė, vaikystėje dažnai čia atvažiuodavau, - pasakoja ji. - Tiesa, iš pradžių nelabai „įsikirsdavau“ - ne iki galo suprasdavau kai kuriuos lietuviškus posakius, nors lietuvių kalbą mokėjau nuo mažumės. Pavyzdžiui, „Ne bala - neišsitaškys“, „Ne šuns papas“, ir panašiai. Dabar viską suprantu kuo puikiausiai.“
Į provokacinį klausimą, ar nesunku dviem menininkams po vienu stogu, Viktorija atsako šelmiškai mirktelėdama akį. „Nežinau, ką reiškia gyventi su kitos profesijos žmogumi. Niekada nebandžiau, - tvirtina moteris. - Galima daryti prielaidą, kad ne menininkas sunkiau supras menininką. Kita vertus, juk renkiesi, myli žmogų, o ne tautybę ar profesiją.“
Patiko iš pirmo žvilgsnio
Praėjusiais metais LTV projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ sužibėjusi pusiau kambodžietė, pusiau kinė verslininkė, masažo salono „Khmer massa“ direktorė Yalin Mey-Polujanskas vyro gimtinėje gyvena treji metai. Su Jurgiu Polujansku jauna moteris susipažino Australijoje - abu Sidnėjaus universitete studijavo verslo organizavimą ir valdymą, rinkodarą. Meilės miesto garbei jųdviejų dukrelė, kuri rugpjūtį švęs trečiąjį gimtadienį, buvo pavadinta Sidnės vardu.
Paprašyta papasakoti, kaip užsimezgė pažintis, Yalin patikina, kad simpatija buvusi abipusė, ir vienas, ir kitas rodė iniciatyvą. „Mudu susitikdavome tose pačiose auditorijose. Jurgis man patiko, vos tik jį pamačiau. Vėliau prisipažino, kad aš jam - taip pat, - aiškina moteris. - Manau, jog neįsimylėjome iš pirmo žvilgsnio, bet šiltus jausmus ir aistrą pajutome iškart. Po pažinties praėjus keliems mėnesiams jau buvome pora, netrukus kartu apsigyvenome. Mums nerūpėjo, kad esame skirtingų kultūrų, kitokių tradicijų, tada dar nieko nežinojome apie vienas kito materialinę padėtį.“
Jurgis, anot pašnekovės, nepaprastai energingas, drąsus, veiklus, nestokojantis ryžto žmogus. Jis daug kuo domisi, žino, ko nori iš gyvenimo, ir moka to siekti. „Šios vyro savybės mane žavi, - prisipažįsta Yalin. - Kita vertus, ir savęs nelaikau baile, man patinka iššūkiai. Esu smalsi, noriu daug ką pamatyti, pažinti, išmokti. Mudu vienija panašus požiūris į gyvenimą.“
Kas gesina kivirčų ugnį?
Yalin nė nebando tikinti, kad juodu su vyru gyvena visiškoje santarvėje: „Visko būna, kaip ir kitose šeimose. Abu esame temperamentingi, o dar iš skirtingų pasaulių. Tačiau mudu linkę ieškoti kompromisų, tartis, derintis.“ Polujanskų šeimoje įsiplieskus kivirčui pirmą žingsnį paliaubų link kartais žengia Yalin, kartais - Jurgis. „Viskas priklauso nuo situacijos, - pabrėžia pašnekovė. - Juk visi klystame, pridarome ar prikalbame nesąmonių. Manau, kai pora pykstasi, abu žino, kuris dėl barnio kaltesnis. Nereikia delsti, bijoti prisipažinti, kad suklydai, atsiprašyti. Arogancija ir aklas tikėjimas savo teisumu nieko gero neduoda.“
Ne pagal planą
Gimtuosius namus Yalin paliko vos šešiolikos - su trejais metais jaunesniu broliu išvažiavo mokytis į Australiją. „Buvo beprotiškai sunku, juk atsidūrėme vienudu visiškai nepažįstamame mieste, šalyje. Net angliškai nemokėjome, kad galėtume susikalbėti su aplinkiniais. Nors finansiškai buvome tėvų aprūpinti, kilo kitų problemų: privalėjome pakovoti už save, adaptuotis, įsilieti į visuomenę. Pirmąjį pusmetį kone kasnakt verkdavome - taip norėjome grįžti namo, - pasakoja moteris. - Šios gyvenimo pamokos buvo labai gera patirtis, džiaugiuosi, kad jų gavau. Jei ne jos, šiandien gal būčiau visai kitokia: silpnesnė, pažeidžiamesnė.“ Antrą kartą kardinaliai pakeisti gyvenimą - paskui mylimą žmogų išvažiuoti į dar tolimesnį kraštą, anot pašnekovės, buvo gerokai lengviau.
Keliuose ankstesniuose interviu Yalin yra prisipažinusi, kad susituokė su Jurgiu slapta nuo savo šeimos. Spėju, ji nebuvo labai patenkinta dukters poelgiu, juo labiau jog Kambodžoje įprasta, kad sutuoktinius savo atžaloms išrenka tėvai (taip nutiko dviem vyresnėms Yalin seserims - šios savo vyrus pamatė tik per vestuves). „Na, labiausiai buvo nepatenkinta mama, bet ne tiek dėl Jurgio, kiek dėl to, kad viskas vyko ne pagal jos sumanytą planą, - paaiškina pašnekovė. - Pavyzdžiui, kai vyriausioji sesuo ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikučių, vidurinioji taip pat turėjo būti jau ištekėjusi ir auginti vieną mažylį. Kai viduriniajai gimė antras kūdikis, vyrą ir vaiką privalėjau turėti aš. Ir še tau, kad nori! Sesuo pagimdė antrą vaikelį, o aš - tik ištekėjau. Ir dar už vyro, kurį pati išsirinkau (juokiasi). Specialiai užsieniečio tikrai neieškojau, man svarbiausia buvo, kokiomis savybėmis žmogus apdovanotas, ar turime ką nors bendra, ar sutampa vertybės. Norėjau sutikti vyrą, su kuriuo man būtų pakeliui, kuris mane gerbtų ir mylėtų tokią, kokia esu.“
Mėgsta patogų gyvenimą
Į klausimus, kokie vyrai yra kambodžiečiai, australai ir lietuviai, kurios iš šių trijų tautybių stipriosios lyties atstovai jai labiausiai patinka, Yalin atsako kvatodama, kad su pirmaisiais ir antraisiais neturi jokios patirties, mat išsirinko lietuvį. „Jurgis - pats mylimiausias, - patikina ji. - Visose šalyse yra ir gerų, ir blogų vyrų. Kombodžiečiai - kuklūs, drovūs, ramūs, itin lojalūs šeimai, mylimai moteriai. Australai - laisvos dvasios, atviri, atsipalaidavę, drąsūs, išsimokslinę, noriai bendraujantys. Lietuviai panašūs į australus. Jie vertina laisvę, be to, mėgsta lengvą ir patogų gyvenimą. Tai ypač būdinga jauniems, socialiai apsirūpinusiems vyrams - tokie iš gyvenimo stengiasi pasiimti viską, kas įmanoma. Pastebėjau, jog lietuviams trūksta supratingumo žmonų ir draugių atžvilgiu. Ką turiu omenyje? Mano šalyje įprasta, kad šeimą visu kuo aprūpina vyras, moters pareiga - rūpintis namais ir vaikais. Lietuvoje dažniausiai dirba abu sutuoktiniai, bet moteriai papildomai atitenka dar ir buitis. Retas vyras padeda mylimajai, suvokia, kad ši - ne robotas, kad taip pat gali pavargti.“
Lietuviai vyrai, Yalin akimis, yra tarsi dideli vaikai, todėl moterims su jais išties nelengva. „Labiausiai mane stebina, jog daugelis trisdešimtmečių ir net vyresnių tavo tautiečių - vienišos. Negerai, šalia moters visada turėtų būti vyras“, - išsako savo nuomonę Yalin. Kai pajuokauju, kad lietuvių moterų, matyt, daugiau negu vyrų, ji pritariamai palinksi galva: „Ko gero. Todėl lietuviai tokie išlepę - juk moterys dėl jų, galima sakyti, varžosi. Kambodžietės taip nedarytų, nes yra drovios, kuklios, nepaprastai nuolankios. Nuolankumas mano šalyje laikomas viena didžiausių moters dorybių.“
Primabalerinos paviliota
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė japonė Miki Hamanaka į apniukusį gintaro kraštą atvyko prieš daugiau kaip dešimt metų, paviliota... šios šalies primabalerinos Eglės Špokaitės šokio. „Baletą šokti pradėjau nuo mažumės, sulaukusi dvylikos jau mokiausi Rusų baleto institute. 1996 metais dalyvaudama tarptautiniame baleto artistų konkurse Nagojoje pamačiau Eglę. Ji mane tiesiog pakerėjo, - nepriekaištinga lietuvių kalba pradeda santūrų pasakojimą M.Hamanaka. - Panorau susipažinti su jos mokytoju Jonu Katakinu, vėliau išdrįsau pasiprašyti, kad šis priimtų mane mokine. Taip atsiradau Vilniuje. Pradėjusi dirbti Operos ir baleto teatre susipažinau su Aurimu.“ Į klausimą, kuris iš jųdviejų buvo pažinties iniciatorius, moteris šypsodamasi trūkteli pečiais. „Nežinau, abu su Auriu buvome labai nedrąsūs, drovūs. Vieną kartą pasikalbėjome, kitą - kažkaip savaime viskas rutuliojosi. Pajutome, kad mums gera būti kartu, kad įsimylėjome vienas kitą“, - atsargiai prisipažįsta balerina. Šiek tiek patylėjusi paaiškina, jog Japonijoje neįprasta kalbėti apie jausmus viešai. Miki nenoriai papasakoja, koks jos sutuoktinis. „Aurimas - labai geras, ramus, supratingas, daug man padeda. Jis nuoširdus, atsakingas, šiltas žmogus“, - nedaugžodžiauja pašnekovė.
Dėl visko tariasi
Miki neslepia, kad tėvai nelabai nudžiugo išgirdę žinią, jog išteka jų jaunėlė (Miki turi vyresnę seserį). Teiraujuosi, ar nepatiko dėl to, kad į vyrus išsirinko svetimtautį? „Ne tautybė buvo svarbiausia. Tiesiog jie manė, kad sukūrusi šeimą baigsiu karjerą, dėl kurios taip stengiausi. Japonijoje įprasta, jog ištekėjusios moterys dažniausiai būna namie, rūpinasi buitimi ir vaikais, - tvirtina ji. - Mudu su Auriu įrodėme, kad vaiko gimimas nieko nekeičia, kad ir toliau galiu šokti. Dabar tėvai patenkinti, labai myli anūką. Povilui Juuki jau septyneri.“
Paprašyta palyginti lietuvius ir japonus vyrus, pašnekovė akimirką sutrinka. „Apie japonus nedaug ką galiu pasakyti, juk nė su vienu nedraugavau, - šypteli. - Šiaip mano tautiečiai - drovūs, nedrąsūs, santūrūs, mandagūs žmonės. Šeimos galva tradiciškai yra vyras, jo žodis visada paskutinis. Tačiau mudu su Aurimu dėl visko tariamės, visus svarbius sprendimus priimame draugiškai.“ Pasak Miki, japonas vargiai iš karto parodys moteriai, jog ši jam patinka. Kad taip atsitiktų, turi praeiti šiek tiek laiko. Lietuviai, moters manymu, gerokai atviresni ir drąsesni, bet santūrumo jiems taip pat nestinga.
Ar lietuvio ir japonės šeimoje kyla nesusipratimų dėl kultūrų skirtumo? „Nepastebėjau, - papurto galvą Miki. - Gal dėl to, kad jau daug metų čia gyvenu, prie visko pripratau, o gal, kad mudu su Auriu susitikome labai jauni? Jauniems daug lengviau vienam prie kito prisiderinti. Aišku, kartais pasipykstame. Tačiau tie pykčiai ilgai netrunka.“
Lietuvoje prieš daugiau kaip dešimt metų laimę atradusi japonė patikina, kad laikas svetur prabėgo labai greitai, ypač gimus sūnui. Moteris, įveikusi vieną sunkiausių atvykėliams iš kitų kraštų barjerų - kalbos, yra įsitikinusi, jog labai norint ir stengiantis galima nugalėti bet kokius sunkumus.
Aistė SIMANAVIČIŪTĖ
