Kol mes miegame, šie žmonės dirba. Kai vos praplėšiame akis, jie sveikinasi per televizorių. Kai išsiruošiame iš namų, jie mus veža į darbą. Kai manome, kad viskas pasislėpė nakties tamsoje ir nieko nebevyksta, jie saugo mus nuo vagių ir užpuolikų, gydo netikėtai užklupusias ligas. O savaitgaliais ir per šventes iki paryčių jie pilsto skanius kokteilius, rašo „Lietuvos žinios“.
„Labas rytas tiems, kurie tik dabar įsijungė Lietuvos televiziją“, - iš virtuvės ataidėdavo malonus „Labo ryto“ vedėjos Živilės Vaškytės balsas. Iš simpatiško besišypsančio veido televizoriaus ekrane neįtartum, kad vedėja atsikėlusi ketvirtą ryto ir miegojusi vos kelias valandas. Be to, negėrusi nė gurkšnio kavos...
Živilės „Labame ryte“ jau kelias dienas nematyti. Ši savaitė buvo paskutinė, žurnalistė nuo rudens pasirodys LNK televizijoje, bus viena naujos laidos vedėjų. Laida bus rodoma vakare, keltis ketvirtą ryto nebereikės.
Jokios kavos rytą
Pusantrų metų rytinėje informacinėje laidoje dirbusi Ž.Vaškytė patenkinta dėl praeito etapo, patirties. Buvo prisitaikiusi ir prie kitokio gyvenimo ritmo.
Tris valandas, nuo šeštos iki devintos, žurnalistė tiesiogiai kreipdavosi į žiūrovus, pristatydavo reportažus, kalbindavo pašnekovus, apžvelgdavo spaudą.
Nuo devintos valandos prasidėdavo įprasta žurnalisto darbo diena: Živilė planuodavo rytdienos laidą, ieškodavo temų, kviesdavo į studiją pašnekovus. „Kartais užtrukdavau iki pirmos valandos, kartais - iki ketvirtos. Esu ir septintą vakaro išėjusi iš darbo“, - pasakoja Ž.Vaškytė. Sunkiausia būna, kai pašnekovai, iš pradžių sutikę kalbėti laidoje, baigiantis dienai, atsisako. Viskas suruošta, anonsai parašyti, televizijos žiūrovams jau pažadėta, kas bus rytoj, o čia - kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Neviltis“, - trumpai tokias situacijas apibūdina Živilė. Tada „Labo ryto“ komanda vėl „šukuoja“ naujienas, ieško laidos svečio, aktualios temos.
Žurnalistei nebuvo tragedija kas antrą savaitę keltis ketvirtą ryto. Iš pradžių padėdavo maža gudrybė: žadintuvas kitame miegamojo gale, ant komodos. Živilė išlipdavo, pereidavo per kambarį, išjungdavo zvimbiantį žadintuvą. Į lovą nebegrįždavo. „Išmandrėjau“, leidžiu sau paspausti mygtuką „Atidėti“. Tai pavojinga... Tačiau nė karto neteko pramiegoti“, - paskutinėmis darbo dienomis kalbėjo laidos vedėja. Miegas ją imdavo tik tada, kai, užuot atsigulusi dešimtą, pavakarodavo iki vidurnakčio.
„Pokalbis, tiesioginis eteris tuoj pat išbudina, neleidžia miegoti“, - sako Živilė. Tačiau ji pripažįsta: kuo toliau, tuo labiau vargina keltis taip anksti, ypač kai pilnatis ir visą savaitę sunku užmigti, nuovargis jaučiamas. „Sveikata dar nesiskundžiu - o tai būdinga „Labo ryto“ vedėjams. Saugau save“, - tvirtina 27 metų moteris. Ji nerūko, kavą geria nebent su pienu, ir tai ne rytą, kad nekankintų tuščio skrandžio. Skrandžio problemos, galvos skausmai, dar didesnės bėdos - dažnos „Labo ryto“ vedėjų problemos. Živilė ne kartą yra girdėjusi: „Tu - žvėriškos sveikatos.“ Vienintelis dalykas, kurį moteris pastebėjo, pajuodusius savo paakius, kokių gyvenime nėra buvę. „Klausyk, gal tu man juodu teptuku perbraukei? - klausdavau grimuotojos. Ne juodu, čia tavo paakiai tokie - atsakydavo“, - prisimena žurnalistė. Skuode gimusi ištverminga optimistė stiprybę paaiškina žemaitiška kilme.
Išsisukdavo nuo rėmų
Jai buvo gaila tik gerų filmų, kurie dažniausiai per televiziją rodomi po dešimtos valandos vakaro. Atsigriebdavo savaitgaliais ir savaitėmis, kai nedirbdavo. „Tuščias miestas rytą man buvo atradimas“, - pasakoja žurnalistė. Prieš penktą išvažiuodavusi į darbą, tuščiomis gatvėmis nuo namų užmiestyje iki televizijos nulėkdavo žaibiškai. Tačiau laisvomis dienomis neįvertindavo, kad dieną Vilnius užgrūstas automobiliais, todėl dažnai vėluodavo į susitikimus.
Čiulbantys paukščiai, žydinti, bundanti gamta, ramybė, tirštas rūkas virš laukų, gaivus oras, tekanti saulė - momentai, kuriuos Živilė anksčiau pramiegodavo ir tik dirbdama neįprastai anksti galėjo jais grožėtis. Kiek sunkiau būdavo žiemą. Kartais „Labo ryto“ vedėja iki paskutinės minutės nežinodavo, išvažiuos užpustytu keliu ar taip ir liks tupėti pusnyse.
„Esu gavusi pasiūlymų dirbti nuo aštuntos ryto iki penktos valandos vakaro, bet vis išsisukdavau. Rėmai man būtų sudėtinga, kaip turbūt daugeliui žurnalistų“, - įsitikinusi pašnekovė. Kol kas Živilė nesutarė, kada prasidės jos darbo diena naujame darbe. Ji labai norėtų išvengti rytinių spūsčių, kai vairuotojai nervingi, ore tvyro nepasitenkinimo ir skubėjimo tvaikas.
Eksperimentas su žmonėmis
Šie nemalonumai yra neišvengiami Artūro Kirkilo darbe. Dėl brolio Gedimino einamų pareigų kolegų pramintas premjeru troleibuso vairuotojas spūstis turi kentėti rytą arba vakare.
Troleibusą Artūras vairuoja 18 metų su pertrauka, kai porą metų taisė automobilius autoservise. Grįžti į ankstesnįjį darbą priviliojo nors ir nedidelis, bet stabilus, reguliariai mokamas atlyginimas.
Vairuotojas keturias dienas dirba, dvi pailsi, keturias vairuoja, vėl turi dvi laisvas dienas. Anksčiau visas keturias dienas darbas prasidėdavo tokiu pat metu. Troleibusų parką į savo rankas paėmus savivaldybei, jos įkurtai įmonei „Susisiekimo paslaugos“, vairuotojų darbo grafikai kasdien vis kitokie. „Tai labai blogai. Anksčiau priprasdavome prie vieno grafiko, būdavo lengviau“, - pasakoja A.Kirkilas. Anksčiausiai, užsistatęs du žadintuvus, jis keliasi pusę trijų. Tuomet jo vairuojamas 1 maršruto troleibusas iš antrojo troleibusų parko Viršuliškėse pajuda ketvirtą ryto. Kai kasryt darbas prasideda vis kitu metu, kartais ir raudonas šviesoforo signalas praslysta pro užsimiegojusias akis. „Vieną dieną darbą pradedi ketvirtą valandą ryto, kitą - septintą. Visai sutrikdomas dienos režimas. Su mumis eksperimentuoja“, - pyksta Artūras. Greit jis turėtų gauti teises vairuoti sunkvežimį su priekaba. Tada keis darbą - vairuos vadinamąją fūrą, važinės tolimaisiais maršrutais.
Su šeima prasilenkia
Troleibuso vairuotojas retai kada leidžia laiką su šeima. Žmona Diana dirba vaikų darželyje, duktė Ernesta mokosi mokykloje, šiemet eis į dvyliktą klasę. Artūras su jomis dažniausiai prasilenkia. Jei dirba nuo ankstyvo ryto, grįžęs miega. Jei antroje pamainoje - grįžta vėlai, kartais pirmą valandą nakties. Trijulė būna kartu nebent tada, kai vyro laisvadieniai sutampa su savaitgaliais. Šventės Kirkilų šeimoje tik kartais praeina draugėje. Vyras skaičiuoja dešimt metų iš eilės, kai ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus jis dirbo.
Dirbdamas anksti rytą, Artūras dažnai mato išgėrusius vairuotojus, sankryžose geriančius alų automobiliuose. Benamiai, vadinamosios plaštakės stoties rajone, girti jaunuoliai po naktinių linksmybių. Jiems įlipus į troleibusą, Artūras vis žvilgteli į saloną, nors ir nėra atsakingas už išdaužytus stiklus ar išlaužytus turėklus. Svarbu pastebėti ir iškviesti policiją.
Nuo sėdimo darbo šlubuoja vyro sveikata. „Kaupiasi druskos kakle, riešuose“, - užsimena 44 metus einantis vyras. Jis guodžiasi tuo, kad jau kurį laiką vairuoja patogų naują troleibusą. Anksčiau teko aštuonias ar daugiau valandų sėdėti išklypusioje senos mašinos sėdynėje.
Jis pastebi, kad kasmet Vilniuje daugėja automobilių, jų vairuotojai ne visada mandagūs. „Mano regėjimas nuolat įtemptas. Per dieną ne dėl mano kaltės įvyktų bent trys avarijos, jei nesistengčiau išvengti susidūrimo“, - pasakoja vairuotojas. Jis užjaučia visus, kuriems tenka dirbti naktimis, ypač gydytojus ir policininkus.
Atsakingas už miestą
Policijos pareigūnas Arūnas Paulauskas jau trejus su puse metų dirba vien naktimis. Į darbą keliauja ketvirtą popiet, grįžta namo kitą rytą. Per mėnesį tokių naktų būna iki dešimt. „Nėra kur dėtis - prisitaikiau, - sako pareigūnas. - Kad naktį neužmigtume, geriame kavutę ir ieškomės darbo, nes kai nėra ką veikti, tai ir knapsi kėdėje.“
Popierinis darbas, administraciniai rūpesčiai, kolegų policininkų kontrolė, nusikaltėlių gaudymas, net pagalba gaisrų metu - šiais darbais užsiėmęs Arūnas. Tokių pareigūnų Vilniuje yra keturi. Nuo seno jie vadinami miesto atsakingaisiais. Tai vienas iš pliusų - dirbi tada, kai tavo „bosai“ ilsisi. Pareigūnai lieka mieste kaip vadovai.
Miegą gerai išblaško ekstremalios situacijos. Arūnas prisimena didįjį gaisrą Vilniuje, Žirmūnuose, kur pernai kovą, ankstų sekmadienio rytą, užsidegė devynaukštis. Degė visas septintas aukštas, žuvo penki žmonės. „Lakstėme, laužėme duris, balkonais karstėmės, reikėjo kiemus valyti, automobilius traukti“, - pasakoja pareigūnas. Jis taip pat gerai prisimena vieną susišaudymą. Kartą net sraigtasparnio prireikė, kad pagautų nusikaltėlius.
Statybose ir statybose
Pirmieji metai Vilniaus policijos Operatyvaus valdymo skyriuje Arūnui buvo ypač sunkūs - po naktinės tarnybos, užuot miegojęs, jis keliaudavo į nuosavo namo statybas. Kaimynai stebėdavosi: „Kada jis dirba? Statybose ir statybose.“ - „Jūs miegate, aš dirbu“, - jiems atsakydavo A.Paulauskas.
Dabar, kai namas beveik pastatytas, po darbo vyras gali ir pamiegoti. „Pamiegojęs dieną, naktį vėl sėkmingai miegu. Tai man labai gerai sekasi“, - juokiasi dviejų vaikų tėvas.
Arūno žmonai Rimai, be abejo, labiau patiktų, jei vyras kasnakt nakvotų namie. Liūdniausia, kad reikia aukoti savaitgalius - per mėnesį tėra vienas laisvas. Kai šeštadienio ar sekmadienio naktį reikia dirbti, nei į gamtą išvažiuosi, nei su draugais pasėdėsi. Dvylikametis sūnus ir devynerių duktė tėtį dažniau mato vasarą, kai mokykloje atostogos. Jiems nelabai įdomu, kokių nuotykių patiria tėtis. Ir pats Arūnas nelinkęs daug pasakoti.
Nors ne viskas jo darbe taip baisu. „Pravažiuoji pro Vokiečių gatvę, ji dar gyvesnė nei dieną“, - pasakoja miesto atsakingasis, įsitikinęs, kad naktį tiesiog akivaizdžiau matyti tos blogybės, kurias dieną maskuoja veiksmas ir šurmulys.
Ardavo už du
„Labai gerai būtų, jei nereikėtų dirbti apskritą parą“, - sako gydytojas akušeris Ričardas Daunoravičius. Naktį likę budėti gydytojai priima sunkius ligonius, turi greitai nustatyti diagnozę, pradėti gydyti. Greitosiomis sprendžia - operuoti ar ne, kaip gydyti.
Dabar Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės gydytojas rečiau dirba naktimis, pastaruoju metu nebent budi namie ir gali būti iškviestas. „Visas gyvenimas, ypač jaunystė, atiduota ligoninei“, - sako gydytojas. Jis bet kuriuo paros metu turi dirbti kaip geras kompiuteris.
24 valandų darbas be sustojimo alina ir fiziškai, ir psichologiškai. Prieš gerus dvidešimt metų po tokio budėjimo medikai neturėdavo laisvos dienos, dirbdavo pusantro ar dviem etatais. „Reikėdavo ne tik dirbti, bet ir uždirbti, kad pragyventum“, - prisimena gydytojas. Didesnėse klinikose nė minutės neturėdavo miegui, sukdavosi visą naktį. Operacijos, gimdymai. Dabar kiek lengviau - pabudėjęs gauni laisvadienį poilsiui.
Naktiniam darbui pažadina kava, arbata, o labiausiai, kaip ir policininkus, - adrenalinas, stresas, emocijos, sudėtingos situacijos. Jos pažadina ilgam. Ričardas, prieš pasirinkdamas specialybę, mąstė optimistiškai: naktinis darbas jam atrodė labai reikšmingas, suteikiantis gydytojui garbę. Vėliau jis suprato, kad nepakeičiamų nėra, kad tiesiog kažkas turi rūpintis žmogumi ir naktį.
„Ačiū Dievui, kad žmona - ne medikė“, - sako gydytojas. Ričardo sutuoktinė Gražina yra profesorė, dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Bent ji gali pabūti su vaikais, juos auklėti. Žmogus, kuris kas trečią parą dirba, budi, po to turi pailsėti. Tai ką gali duoti šeimai, vaikams? Mažai ką“, - šiek tiek nusivylęs sako R.Daunoravičius. Kartais jis susimąsto, kad per mažai laiko skyrė artimiausiems žmonėms. Net gailisi, kad turi tik du vaikus - „galėjo būti ir daugiau“.
Būna gerų, šviesių minučių, kada sekasi, kada jo darbas vertinamas. Ričardas su šypsena prisimena nutikimą Alžyre, kur dirbo trejus metus dar prieš atgimimą Lietuvoje. Karšta naktis, gydytojas jau atlikęs tris ar keturis cezario pjūvius. Jam paskambina brigados vyresnioji akušerė, sako: „Labai svarbus dalykas.“ - „Vėl operuoti?“ - „Ne, dar svarbiau. Būtinai ateik.“ Ligoninės kiemas pilnas mersedesų, vyrukai baltais kostiumais, baltomis pirštinėmis. Pasirodo, vestuvininkai atvažiavo patikrinti, ar nuotakos nekaltybė išsaugota. „Mergina turėjo dviejų privačių gydytojų pažymas, bet jaunikiui reikėjo valdiškos“, - prisimena akušeris.
Iš ryto gydytojas, nuėjęs į polikliniką dirbti, mato tokį patį vaizdelį. Ta pati svita jau jo laukia. Vėl dėl nuotakos atvažiavo jau su kitomis problemomis. Ir jas gydytojas išsprendė. „Praėjus lygiai mėnesiui buvau beeinąs namo, kai gatvėje jie mane pagrobė, į restoraną nutempė. Nusprendė pavaišinti, nes jų vestuvių dieną buvau pats geriausias žmogus“, - prisimena lietuvis.
Lietuvoje irgi nuotykių būna. Kartais akušeriui tenka pabūti ir psichologu, guodžiančiu tėvu ar net teisėju. „Toks gyvenimas“, - apibendrina medikas.
Keturi vakarai
Naktinis darbas gali būti ir labai malonus. Taip sako profesionalus barmenas Artūras Grigorjevas. Anksčiau dirbęs baruose ir naktiniuose klubuose, dabar vyras turi individualią įmonę ir su kolegomis dirba per teminius vakarėlius, koncertus, pobūvius, turi mobilių barų. „Dirbau per 300 renginių, - tiksliai nebeskaičiuoja barmenas. - Pasiturintys žmonės išmano apie gėrimus, barų kultūrą, jie nori tokios pačios kokybės, kaip ir užsienyje.“
Daugiausia darbo tam, kuris plaka kokteilius - savaitgalį, dvi naktis. Artūras mėgaujasi darbo laiku: bendrauja su žmonėmis, kurie ateina atsipalaiduoti, sulaukia dėmesio, fone skamba gera muzika. Dirbdamas ar dalyvaudamas varžybose jis važinėja po Lietuvą ir po pasaulį. „Yra fizinio krūvio. Ir jei dirbi tik iš reikalo, kaip laikiną darbą, nes manai, kad esi sukurtas būti, sakykime, vadybininku, tada sunku“, - su lengva ironija kalba Artūras.
Darbo dienomis jis savo barmenų mokykloje moko jaunuolius, norinčius tapti profesionaliais barmenais, pats treniruojasi, siekia varžytis su pasaulinio garso „profais“. Net jei būna pavargęs po nakties darbo, klausosi geros muzikos ir treniruojasi. 12 valandų - toks jo treniruočių rekordas. Šiemet Ukrainoje, kur vyko pasaulio barmenų čempionatas, jis pateko į geriausiųjų dešimtuką.
Flirtui ne
Prieš vienuolika metų pirmąkart stojęs už baro, profesionalus barmenas niekada nesivelia į rimtą flirtą. „Nusišypsau, bet išlaikau atstumą. Negalima įsipainioti, - tvirtina A.Grigorjevas. - Esu šeimos žmogus.“
Darbo kambaryje ant lentynos tarp daugybės apdovanojimų už greitą ir įspūdingą kokteilių maišymą, įvairius triukus už baro padėta ir jaunos moters su mažyle nuotrauka. Žmona Aleksandra dirba tarptautinių vežimų firmoje, jos savaitgaliai laisvi, kartais ji ateina į vakarėlius pabūti su vyru, nufilmuoti pasirodymų. Pusantrų metų dukrytę Karoliną tuo metu pagloboja seneliai.
Keturis vakarus per savaitę šeima būna kartu. „Jei nebūtų tarpusavio supratimo, nebūtų ir šeimos, tiesa?“ - šypsosi Artūras.
Jis nebijo kartais pasitaikančių girtų ir įžūlių „klientų“ - nemažai laiko treniravosi, mokėsi Rytų dvikovos - Tailando bokso. Prieš tapdamas barmenu, siekė krepšininko karjeros, kuri tik dėl rimtos traumos jam liko nepasiekiama. „Dar neteko panaudoti jėgos, užtenka psichologiškai parodyti savo stiprybę“, - paaiškina barmenas.
Sigita PURYTĖ
