Loreta RIPSKYTĖ
Joniškietis Gediminas Gudelis, besimokydamas 12-oje klasėje, susikrovė daiktus ir išvyko uždarbiauti į Olandiją, iš kur keliai nuvedė į Ispaniją, vėliau – Tailandą. Vyras dirbo paruošiančiuoju gidu, pagalbininku firmoje, virtuvės šefu, mokytoju. Dabar, daugiau kaip po šešerių metų klajonių, su tailandiete žmona Krisana ir dviem sūnumis jis bando įsitvirtinti Lietuvoje.
Iš kaitros – į šaltį
Vieno Joniškio daugiabučio namo nuomojamo buto duris atveria 26-erių Gediminas.
Už jo nugaros pasigirsta krykštavimai. Tai sūnūs – ketverių metų Thanakorn Gvidas, pagal gimimo dokumentus lietuvis, ir dvejų metų Benas, tailandietis. Ranką pasisveikinti ištiesia žmona Krisana.
Į Lietuvą šeima parskrido vos prieš gerą mėnesį. Pirmas dalykas, ką prisimena – šaltis, nes Tailande visus metus lepina 35–40 laipsnių kaitra.
Griežtos imigracijos taisyklės
Pora tikėjosi, kad vyro gimtajame krašte bus lengviau įsitvirtinti, nes per dvejus metus egzotiškoje šalyje išvargino biurokratija, nuolat augančios vizų kainos.
Lietuvis Tailande gyveno su turistine viza, galiojančia iki trijų mėnesių. Tapti nuolatiniu gyventoju nėra paprasta: šalyje turi išbūti ne mažiau kaip 10 metų ir investuoti daugiau kaip 400 tūkstančių litų.
Norėdamas gauti šeimyninę vizą Gediminas privalėjo įrodyti turįs asmeninių lėšų šeimai išlaikyti ne mažiau kaip 400 tūkstančių batų (batas – Tailando piniginis vienetas, lygus apie 0,1 lito – aut. past.).
Tokios lėšos – dideli pinigai mokytoju Tailande dirbusiam lietuvaičiui. Tačiau atvykus su žmona tuoktis jam pavyko fiktyviai juos parodyti.
Egzotiškoje šalyje veikia įstaigos, kurios už 1000 litų gali atidaryti sąskaitą ir dienai kitai pervesti į ją reikalingus pinigus, o po to juos vėl susigrąžina atgal. Po 2 metų jau šeimyninei vienerių metų vizai gauti lietuvaitis vėl turėjo pateikti dokumentus apie 400 tūkstančių batų.
Kartoti minėtą procedūrą buvo pernelyg varginantis procesas. Tad vyras ėmė važinėti į kaimynines šalis – Laosą, Kambodžą, – ten kas tris mėnesius pirkdavo naują turistinę vizą į Tailandą.
Kalėdų „proga“, nors rytiečiai jų ir nešvenčia, viza jau kainavo dvigubai, kitąmet mokestis padidėjo dar maždaug trečdaliu. Per nuolatinius važinėjimus Gedimino pase beveik neliko vietos spaudams.
Artimiausios Lietuvos diplomatinės atstovybės, kur galėtų pakeisti pasą, veikia Sidnėjuje (Australija) ir Šanchajuje (Kinija). Nuvykti ten ir gyventi keletą dienų kainuotų, kiek parskristi į gimtą šalį ir susitvarkyti dokumentus. Todėl Gedimino kelias pasuko į Lietuvą.
Problemos dėl žmonos vizos
Tačiau gimtoji šalis nelaukė atviru glėbiu. Dabar jau Krisana turi tik turistinę vizą.
„Elektroniniu paštu Užsienio reikalų ministerija patikino, kad pakaks, jei žmona per tam tikrą laiką išmoks lietuvių kalbą, tada galės gauti nuolatinės gyventojos statusą. Bet pradėjęs konkrečias dokumentų paieškos ir tvarkymo procedūras sužinojau, jog turiu parodyti bent minimalias lėšas jai išlaikyti, tai yra – 12000 litų per metus. Vienam sūnui, kuris ne Lietuvos pilietis, perpus mažesnę sumą – dar 6000 litų.
Arba Krisana turi susirasti darbą, tai be dokumentų nėra realu, ir pati įrodytų, galinti save išlaikyti“, – apie biurokratinius trukdžius pasakoja Gediminas.
Gediminas klausia, ar Lietuva nenori, kad mes čia gyventume? Juk svetur yra daug lietuvių, sukūrusių šeimas su Azijos šalių piliečiais. Tie emigrantai niekada negrįš, jei bus nepalankios sąlygos.
Planuoja keltis į Vilnių
Jaunas vyras svarsto, kad jo gebėjimai kurti kompiuterinius žaidimus (vieną jų – „Sweeper3D“ – galima nemokamai parsisiųsti iš interneto), architektūros statinius ir brėžinius perkelti į kompiuterinį trimatį formatą, sukaupti mokytojo, gido, virtuvės šefo gebėjimai Joniškyje vargu ar bus reikalingi.
Taip pat, kaip ir anglų, ispanų kalbos, pastarosios kalbos jis turi gebėjimų lygį patvirtinantį sertifikatą, tad galėtų dirbti vertėju.
Šeima svarsto apie persikėlimą į Vilnių, tačiau turi sukaupti lėšų įsikurti.
Gediminas, išsiėmęs verslo liudijimą, pradėjo dirbti lentpjūvėje. Tai – dar viena patirtis šalia jo jau turimos margos įvairių darbų paletės.
Dirbo paruošiančiuoju gidu
Pirmuoju nuolatiniu Gedimino užsiėmimu tapo paruošiančiojo gido pareigos Olandijoje, kur jis išvyko besimokydamas 12-oje klasėje.
Po tėvo mirties likęs vienas ir neturėjęs iš ko pragyventi, vaikinas metė mokslus.
Po specialių kursų Gediminas tikrindavo turistinių maršrutų į Las Palmą, Gran Kanariją, Tenerifę, Kretą, Atėnus ar Londoną sąlygas. Ten skrisdavo ir ieškodavo, kur geriau išsinuomoti kambarį, automobilį, kur vertingiau apsipirkti. Apsigyvenęs fotografuodavo viešbučių kambarius.
Padėjo užmegzti ryšius su verslu Lietuvoje
Po pusmečio, kai nuolatiniai skrydžiai ėmė varginti, Gediminas persikėlė į Ispaniją, kur tapo pagalbininku įmonėje, prekiaujančioje importuotomis durimis.
Ispanas verslininkas Gediminui parodė internete YouTube besisukantį puikių durų vaizdelį. Vyras nesuprato už kadro sklidusios kalbos. Gediminas net aiktelėjo: tai buvo lietuviškos firmos „Šarvuotas skydas“ filmukas.
Netrukus jis susisiekė su įmonės atstovais ir padėjo užmegzti ryšius. Lietuvių gaminys ėmė keliauti į Ispaniją.
Vėliau Gediminas susirado kitą darbą: ispanų virtuvėje plušėjo pagalbininku, o per kelerius metus pakilo iki šefo pareigų. Virtuvė kasdien apie 2000-iams žmonių pagamindavo pusryčius, pietus ir vakarienę.
Romantiška laiškų istorija
Ispanijoje lietuvis sutiko ir būsimą žmoną Krisaną, politikos mokslus baigusią tailandietę, lavinusią ispanų kalbą. Pažinties istorija dabartiniais laikais atrodo senamadiška ir – labai romantiška.
Pastebėjęs, kad kaimynas vos ne kasdien iš pašto dėžutės išsiima po laišką, kartą pasiteiravo, kas jam rašo. „Draugė“, – atsakė šis. Gediminas paklausė, gal kaimyno draugė turėtų kitą draugę, kuri taip pat noriai siųstų „popierinius laiškus“.
Po kelių dienų gavo lapelį su merginos vardu ir adresu. Prasidėjo septynių mėnesių susirašinėjimas.
„Sukaupiau gausybę laiškų,“ – plačiu mostu rodo Gediminas. Ranka rašyti rašteliai šildė svetimame krašte, kūrė jaukumo atmosferą.
Pirmą kartą susitikę po ilgo susirašinėjimo abu vienas kitą jau gerai pažinojo. Porą ypač suartino ir religija. Nors Krisana kilusi iš krašto, kuriame daugiausia budizmo išpažinėjų, bičiulės paskatinta ji jau kurį laiką lankėsi evangelikų bažnyčiose.
Pora troško susituokti
Norėdami gyventi pagal Biblijos žodį jaunuoliai troško susituokti. Tačiau realybėje tai padaryti pasirodė sudėtinga. Lietuvos ambasada dokumentus sutvarkė, bet Krisana negavo jų iš Tailando. Valdininkai vis reikalavo pakeitimų, priemokų.
Jauna pora, per kankinančius susirašinėjimus su tarnautojais spėjusi susilaukti pirmo sūnaus, o ir antrasis jau buvo pakeliui, nusprendė, kad Krisanai verta vykti į gimtąjį kraštą ir išsiaiškinti. Tačiau grįžtančios iš Tailando apsauga jos dėl galimo pavojaus nėštumui nebeįleido į lėktuvą. Tad Gediminas išskrido pas žmoną.
„Buvo 2011 metų pabaiga, Tailandą siaubė liūtys, per TV rodė patvinusį Bankoką, evakuojamus žmones. Kiti skrido atgal, o aš skubėjau į tą pasaulį,“ – pasakoja Gediminas.
Mokykloje dėstė anglų kalbą
Valdininkai Tailande Krisaną mėgino „atvesti į protą": kodėl tekanti už jauno neturtingo baltaodžio, kai galėtų ir privalėtų pasirinkti pagyvenusį, bet turtingą.
Baltieji iš Vakarų, vietinių nuomone, dažniausiai yra turtuoliai, ir privalo už viską mokėti kelis ar net keliolika kartų brangiau.
Pavyzdžiui, į pramogų parką vietinis gyventojas gali patekti susimokėjęs 40 batų, o atvykėlis turi pakloti jau 400.
Neadekvatus požiūris į atvykėlius iš Vakarų vienur trukdo, kitur – padeda.
Gediminui netrukus pavyko įsidarbinti mokytoju. Neturėdamas ne tik aukštojo mokslo, bet ir vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimo, jis tailandiečių vaikus mokė anglų kalbos. Mokė ir namuose.
„Tailando mokykloje turėti baltaodį mokytoją laikoma prestižu,“ – sako vyras.
Už darbą jis gaudavo apie 1000 eurų atlygį, o turėdamas pedagogo kvalifikaciją būtų galėjęs pretenduoti į 2000 eurų.
Algos pakako šeimos poreikiams, nes Tailande gyventi pigu. Už 3 miegamųjų ir 4 vonios kambarių namą su garažu nuomos jie mokėdavo apie 100 litų. Elektra, vanduo, dujos kainavo gal 10 kartų pigiau nei Lietuvoje.
Neįprasta pagarba karaliui
Vietiniai ypatingai, vakariečiams nesuvokiamai, garbina karalių. Jo atvaizdas yra ir ant popierinių pinigų, ir ant monetų.
Atsiskaitant parduotuvėje privalu pinigus paduoti abiem rankomis su karaliaus atvaizdu į viršų, šitaip rodoma pagarba.
„Jei pinigas nukristų ir užmintum, tai būtų įvertinta kaip valdovo paniekinimas ir grėstų mirties bausmė – sušaudymas, o užsieniečiui – įkalinimas iki gyvos galvos. Jei pasitaikys palankus teisėjas, galbūt pasodins tik 60-iai metų“, – pasakojo Gediminas.
Galbūt tolimoje šalyje šeima būtų įsitvirtinusi ilgam. Tačiau nuolatiniai trukdžiai dėl labai brangių vizų, paskatino pasukti gyvenimą į kitą pasaulio kraštą – vėl į Europą.
