Dienos ir naktys purvinoje lovoje tarp skarmalų, aplinkui įkyriai zvimbia šimtai musių. Tokia dabar tris dešimtmečius vaikus lietuvių kalbos mokiusios 84-erių metų Šaukoto miestelio (Radviliškio rajonas) mokytojos kasdienybė.
Kambariuose – musių desantas
Į Šaukoto miestelį važiavome sulaukę radviliškietės Birutės skambučio. Moteris prašė gelbėti neprižiūrimą, ligos surakintą mokytoją, kol dar neužklupo žiemos šalčiai, nes dviem jos sūnums senolė esą mažai rūpi.
Mokytoją Oną Poškienę aplankėme kartu su Radviliškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus socialinio darbo organizatore Lina Pužaitiene.
Vos pradarius duris, pasitiko smarkiai apleistų namų vaizdas, slogus kvapas ir daugybė skraidančių musių. Tiek daug musių net vasarą sunku pamatyti.
Musės skraidė ir kambaryje, kuriame tarp skarmalų gulėjo ligos sukaustyta mokytoja. Jos tūpė jai ant veido, rankų, buvo aptūpusios patalyne neapvilktą, net blizgančią nuo purvo antklodę, nežinia kada skalbtus pagalvių užvalkalus.
Musių nutūpta ant sienos kabojo Šaukoto seniūno Albino Augusčio 2006 metais pasirašyta padėka Onai Poškienei „už ilgametį pedagoginį darbą, auklėjamąją ir kultūrinę veiklą Šaukoto krašto mokyklose“.
Viena tarp skarmalų
„Turiu aš čia visokių purškalų, reikės naikinti“, – ranka baidydamas skraidančius vabzdžius bandė teisintis kartu su senole gyvenantis jos sūnus Algermas.
Į socialinės darbuotojos klausimą, kodėl motina guli tarp nešvarių patalų, kodėl neištiesiama sofa, kad senolei būtų patogiau, 63 metų vyras vėl kartojo: „Tai reiks, reiks patvarkyt“.
„Kad tau, Algermai, stikliukas daugiau rūpi negu motina ir tvarka namuose. Žiūrėk, vėl gulėsi pastalėj kaip praėjusį kartą“, – bandė sugėdinti vyrą L. Pužaitienė, tačiau šiam jos žodžiai buvo, regis, lyg vanduo nuo žąsies.
„Močiute, ar jus aplanko kas, gal buvo iš mokyklos atėję – mokytojų arba mokinių?“ – pasiteiravome.
„Nebuvo nieks, vaikel, nebuvo“, – markstydama akis ir taip mėgindama nubaidyti ant veido nutūpusias įkyrias muses tyliai tarstelėjo močiutė. L. Pužaitienė pataisė: buvo kartą vaikai iš Dienos centro užėję, atnešė medaus.
Jau einant pro duris, mokytojos sūnus patikina, kad badu ir šalčiu jis motinos nemarina ir pasiteirauja, ar negrės jam dabar bauda.
„Gera mokytoja buvo“
Šaukoto miestelis nedidelis. Čia visi vienas kitą pažįsta, tad ir mokytoją O. Poškienę visi užkalbinti šaukotiškiai pažinojo.
„O. Poškienė mokė ir mano vaikus. Puiki buvo mokytoja, vaikai ją labai mylėjo, ašaras liedavo, kai po aštuonių klasių reikėdavo atsisveikinti“, – sakė aštuonių vaikų mama, aštuoniasdešimtmetė Jadvyga Varonienė.
„Gera mokytoja buvo, jai visi vaikai buvo lygūs – ir iš turtingesnių, ir iš nepasiturinčių šeimų“, – pasakojo kita.
Girdėjo, kad dabar mokytojai blogai, kad vienas jos sūnus stikliuką myli labiau nei ją, o kitas, gyvenantis sostinėje, dirbęs televizijoje, retai kada tepasirodo.
Apie daug metų mokyklai atidavusią mokytoją žinojo ir dabartinis Šaukoto pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Markulis, O. Poškienės pavardė minima mokyklos tinklalapyje tarp kitų mokyklos nusipelniusių mokytojų.
Archyviniai mokyklos dokumentai rodo: O. Poškienė Šaukoto mokykloje pradėjo dirbti 1953 metais ir dirbo joje 32 metus.
„Vaikai turi ją prižiūrėti, mes per prievartą nieko nepadarysim. Niekas tų problemų neišspręs. Negi mes turim kiekvieną dieną eit pas ją, kažkaip juokingai gaunas“, – tikino mokyklos direktorius, sakydamas, jog dabartiniai pedagogai jos nepažįsta.
Vėl ruoš dokumentus
Mokytoją liga visiškai surakino šios vasaros pabaigoje. Iki tol O. Poškienė su vaikštyne dar pajudėdavo.
2010-aisiais močiutei buvo nustatyti specialieji poreikiai, šiemet iš Vilniaus atvykęs ir įgaliojimus tvarkyti O. Poškienės reikalus turintis jos sūnus Aleksandras vėl pateikė dokumentus specialiesiems poreikiams nustatyti.
Pasak L. Pužaitienės, pernai birželį mokytojai buvo sutvarkyti ir paslaugų į namus dokumentai, tačiau jų buvo atsisakyta.
„Nežinau, ką čia dabar daryti. Su sūnumis susitarti nepavyksta, atseit, jie patys susitvarkys. Būtų galima guldyti į Slaugos skyrių, bet dar tempiam, nes tie keturi mėnesiai labai greit praeis ir turėsim ją parsivežt per pačius šalčius. Tada tai jau tikrai bus blogai. Bandysim vėl ruošti dokumentus paslaugoms į namus“, – garsiai svarstė socialinė darbuotoja.
O kol visi garbią mokytoją pažįstantys šaukotiškiai neranda (arba neieško) išeities, senutė toliau dienas leidžia musių apsuptyje.
P.S. Kai straipsnis buvo rengiamas spaudai, socialinio darbo organizatorė L. Pužaitienė redakciją informavo, kad po „Šiaulių krašto“ vizito seniūnija pakeitė neįgaliai mokytojai lovą su čiužiniu ir patalynę.
Laima AGANAUSKIENĖ
